Vienos dalies monospektalis pagal 1941–1956 m. Lietuvos tremtinių Sibire, autorės tėvų prisiminimus
Birutė Mar:
1939-aisiais, Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, 1940-ųjų birželį į Lietuvą įriedėjo sovietų tankai, prasidėjo SSSR okupacija. Lemtingą 1941-ųjų birželio 14-ąją ištremta apie septyniolika tūkstančių Lietuvos žmonių – šviesuolių, mokytojų, tarnautojų, ūkininkų. Dauguma jų buvo pasmerkti lėtai mirti nuo bado ir šalčio. Su šeimomis tą dieną buvo išvežti ir mano tuo metu mažamečiai tėvai. Jiems likimas lėmė augti vienoje jurtoje, lediniame Laptevų jūros iškyšulyje.
Tik 1998 m. Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, nutarimą ir įstatymą, kuris teisiškai apibūdino sovietinius trėmimus. Šis įstatymas sako, kad okupuojančios valstybės vykdomi masiniai gyventojų trėmimai iš okupuotos šalies į savo – okupantės – teritoriją yra vienas sunkiausių karo nusikaltimų. Tačiau įstatymas neteikia statistikos apie nusikaltimų mastą, pranokstantį net nacistų genocido nusikaltimus (per penkiolika metų buvo ištremta apie tris šimtus tūkstančių Lietuvos gyventojų). Bet anuomet tai net buvo vadinama „humaniška akcija“, tautos valymu, „siekiant nuslopinti išnaudotojų klasės pasipriešinimą“.
Mintis sukurti šį spektaklį kilo seniai, ji brendo iš lėto, po truputį vis daugiau sužinant apie tremtį. Mano tėvų vaikystė prabėgo amžino įšalo krašte, jie užaugo Sibire, prie Laptevų jūros, tačiau niekada apie tai nekalbėjo, nepasakojo, nes apie tai kalbėti buvo pavojinga, uždrausta, tabu. Tikriausiai saugojo savo vaikus nuo tos patirties, laikė tai giliausiame atminties dugne. Tik po 1991-ųjų, kai atsirado tremtinių prisiminimų publikacijos, sužinojau ir apie savo tėvų gyvenimą ten. Rumšiškių buities muziejuje tuomet buvo pastatyta jurta – „nacionalinis“ lietuviškas namas, kokiame tūkstančiai lietuvių gyveno Sibire. Tuomet savo akimis pamačiau, kokie buvo mano tėvų vaikystės namai.
Senelių ir tėvų, taip pat ir tūkstančių lietuvių skausmas liko giliai, neišsakytas. Ėmiau galvoti apie šį spektaklį kaip apie savitą atnašavimą, to viduje paslėpto skausmo išgyvenimą, skausmo, kuris tebetūno tautos atmintyje ir kelia baimę, siaubą, amžiną klausimą: už ką? Ir pavojų, baimę: o jei rytoj pasikartos istorija ir mes vėl būsim atplėšti nuo savo žemės, namų, istorijos?
Sakoma, kai darsyk išgyveni, išpasakoji tai, kas labiausiai slegia, – palengvėja. Nebelieka baimės ir lyg pabaisa viduje tūnančio siaubo. Todėl norisi apie tai prabilti garsiai, teatro scenoje, pakelti atminties „velėną“ ir papasakoti apie tai jau kitai kartai, kad ji sužinotų, iš kur mūsų tautos genuose slypi nesąmoningai išgyvenama baimė, nepasitikėjimas savimi. Paliudyti jau tiems, kurie nepatyrė anos tikrovės, pravesti savitą istorijos išgyvenimo pamoką.
Taip pat noriu pati scenoje išgyventi savo tėvų patirtis, taip juos giliau pažinti ir suprasti, atjausti ir galbūt išlaisvinti. Šį spektaklį skiriu jiems ir visiems, patyrusiems nepelnytą skaudžią lemtį.
Iš Jūratės Vaičiūnaitės-Marcinkevičienės prisiminimų:
Visą mūsų šeimą išvežė 1941 m. birželio 13-ąją, anksti rytą. Atėjo septyni kareiviai, prikėlė visus, tėvą pasodino ant kėdės, liepė pakelti rankas, nukreipė į jį revolverį. Mus, keturis vaikus, susodino ant stalo, mes baisiai rėkėm, buvo baisu dėl tėvo, niekados nematėm jo taip baisiai priremto. Kas buvo tas „liaudies priešas“? Tai Šimonių pradžios mokyklos vedėjas Klemas Vaičiūnas, kilęs iš grytelninkų, iš devynių vaikų šeimos, skurdęs, piemenavęs, pabėgęs iš namų, kad galėtų pasiekti didesnio mokslo. Jam pavyko baigti mokytojų seminariją. Dvidešimt metų dirbo nepriklausomos Lietuvos mokytoju. Kai 1940-aisiais į mokyklą pradėjo landžioti visokie Šimonių veikėjai (Šimonyse jie buvo daugiausia žydų tautybės), kartą liepė nuimti visus lietuvių rašytojų portretus – Daukanto, Maironio, Žemaitės, Baranausko, Kudirkos, ir pakabinti Puškino, Lermontovo. Tėvas atsisakė – aš nenukabinsiu, nėra tokio švietimo komisariato parėdymo, o jūsų nurodymai – kas jūs tokie? Antrąkart atėjo paklausti, ar nėra kryžių ant sienų. Tėvas juos išvarė lauk. Tai gal šito užteko? Nors ne visi Šimonių mokytojai tokie buvo, išvežė visus su šeimomis.
Kai darė kratą, sukrovė kieme visas mūsų knygas, sakydami, kad čia buržuazinė literatūra, ir sudegino. Jauniausiai sesutei buvo tik dveji. Motinai pavyko ją perduoti žmonėms ir palikti Lietuvoje, norėjo perduoti ir mane... Man buvo ketveri. Tai aš taip klykiau, įsikibusi į mamos sijoną, niekaip negalėjo atplėšti, taip ir likau. Užtat man labai gera buvo ir gyvuliniame vagone, nes ir mama, ir tėtis buvo kartu. Atvežė mus į Altajaus kraštą, o po baisių bado metų nuplukdė į Tolimąją Šiaurę. Ir Altajuj, ir pirmus metus šiaurėje siaubingai vargome, daug mūsų tautiečių išmirė.
Tėvą ir tenai, Šiaurėje, vadindavo nacionalistu, nes jis niekam nenuolaidžiavo, nesitaikstė, nesilenkė, o tiesiai ir atvirai su visais kirsdavosi dėl bet kokios neteisybės. Jis nesuabejojo ir nepalūžo net sunkiausiais momentais, atvirai pasisakydavo prieš stalinizmą. Kartą „išdėjo“ partorgui – jūsų tankai traiškė mano kraštą, bet manęs jie nesutraiškys. Kitą kartą suabejojo Stalino konstitucija ir nėjo balsuoti: pažiūrėsim, kokia demokratiška mūsų konstitucija. Kai atėjo ir paklausė kodėl, atsakė: aš nenoriu, konstitucijoje – laisvė balsuoti ar nebalsuoti. Už visą tą principingumą tėvas gavo dar penkerius metus kalėjimo. Mes išsaugojome nuosprendį, ten prirašyta tiek sūriausių kaltinimų nacionalizmu, tarybų valdžios niekinimu, priešiška propaganda, kad jeigu iš tikrųjų būtų tiek pasakęs ir padaręs, tai turbūt būtų sušaudytas. Bet įrodyti anie daug negalėjo. Vienintelis daiktinis tos buržuazinės propagandos įrodymas buvo Lietuvos Respublikos moneta su prezidento A. Smetonos atvaizdu.
Kai šiek tiek atsitraukė mirties pavojus, lietuviai pasistatė Bykovo iškyšulyje mokyklą, ten buvo kelios nedidelės klasės ir butas direktoriui. Trūko mokytojų, tad priėmė mokytojauti ir tremtinius, viską dėstė rusiškai, nes mokėsi čia įvairių tautybių vaikai. Kai buvau septintoje klasėje, išsikvietė po vieną mokinius toks iš rajono atvykęs atstovas, apie viską klausinėjo, o paskui – kodėl tu nestoji į komjaunimą? Sakau, esu tremtinė, tai ir nestoju. Labai įpyko, ėmė rėkti ir grasinti: tai tau protivno sovetskoje obščestvo? Aš visai nutilau, nes jei dar žodis, tai bus kaip tėvui. Tas atstovas paskelbė, kad šita mokinė nesusipratusi ir turi būti atskirta nuo šeimos, jai negalima leisti toliau mokytis...
Vėliau, kai jau studijavau Novosibirsko technikume, dažnai siųsdavau laiškus mamai, o ji man juos grąžindavo, ištaisiusi klaidas. Tie mano diktantai paštu man tuo metu buvo vienintelės lietuvių kalbos pamokos. Kai susitikdavome ir kalbėdavomės, ji labai pykdavo kokį barbarizmą išgirdusi – gimtosios kalbos nedarkyk! Mūsų šeimoje didžiausia baimė per visus tremties metus buvo – kad galim ir negrįžt kada nors į Lietuvą...
* Pjesėje panaudoti autentiški tremtinių eilėraščių fragmentai, motyvai iš Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ bei Eglės Gudonytės „Karta nuo Sibiro“.
** Spektaklyje panaudotos nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio, KGB muziejų rinkinių, šeimos archyvo ir tremtinio Gintauto Martynaičio piešiniai.
*** Chorinės muzikos kūrinius atliko choras „Aidija“.
