Kraštovaizdis yra pasaulio sukūrimo pirmagimis.
Kraštovaizdis gyvavo pats sau atskirai, jis buvo seniausias pasaulyje, nors jam trūko žmogaus, kad jį pripažintų.
Galima įsivaizduoti, kaip pirmą kartą, pasirodžius žmogaus veidui, Žemėje nuščiuvo vandenynai, nutilo vėjai – kūrinijoje jis buvo pats nuostabiausias. Žmogaus veidas visatos svetimumą daro artimą. Jis yra kūrinijos atvaizdas, jo išraiškoje atsispindi slapta, vos juntama šiluma.
Žmoguje išsipildo nebylus visatos troškimas patirti artumą. Išsisklaidžiusiai ir begalinei gamtai atsiranda galimybė pažvelgti į save proto veidrodyje.
Kai nutapyti paveikslai susidėliojo į visumą ir ją reikėjo įvilkti į „teksto rūbą“, atsiverčiau Johno O’Donohue knygą apie keltų pasaulio dvasinę išmintį ir tekstai surezonavo „kaip čia buvę“.
Portretą tapyti yra sunkiausia. Užsimezga ryšys ir tapai tol, kol ištrauki į paviršių portretuojamojo esatį.
„Veidas visada parodo, kas tu toks ir ką su tavimi padarė gyvenimas. Tačiau pačiam pamatyti savo gyvenimo modelį yra sunku: tavo gyvenimas yra per arti tavęs. Išskaityti tavo paslaptį iš veido gali kiti.“
Panašiai yra ir su nutapytais paveikslais, kai jie būna sukabinti parodinėje erdvėje ir pamatai juos per atstumą, tarsi iš šalies.
Parodos pavadinimas visada pleveno ore. Paveikslas gimsta iš emocijos, meilės iš pirmo žvilgsnio motyvui jausmo. Pastarasis, jei ir seniau matytas, betapant išveda į pirminę emociją ir darbas suskamba. Tokia lengvo buvimo emocija buvo renginio, skirto išėjusiam, kažkada pažinotam menininkui, metu. Palaimingo lengvumo buvo sklidina visa erdvė. Ši refleksija ir lydėjo tapant.
Iš kančios ar sunkios būsenos nutapyti paveikslo tiesiog neįmanoma. Todėl – „Lengvas buvimas“.