(aktorės Monikos Mironaitės (1913-2000) gyvenimo ir kūrybos motyvais)
“Lietuviškoji Nora eina iš kartos į kartą. Gal ją vėl kas vaidins (lietuviškai!) už dvidešimties metų… Tegul ji vis tobulėja!“ (M.Mironaitė. Iš laiško Rūtai Staliliūnaitei)
Monika Mironaitė – aktorė, primadona, kurios gyvenimas ir kūryba aprėpia Lietuvos teatro šimtmetį. Dirbo su pirmaisiais profesionalaus taetro režisieriais Algirdu Jakševičiumi, Romualdu Juknevičiumi, Stasiu Ušinsku, sovietmečiu jai suteiktas LTSR liaudies artistės vardas. Tai aktorė, kurios charizmą ir išskirtinį talentą liudija daugelis jos amžininkų – teatralų ir žiūrovų, o jos dramatiško asmeninio gyvenimo istorija apipinta daugybe gandų ir legendų.
M.Mironaitės sukurtas Noros vaidmuo klasikinėje H.Ibseno dramoje „Lėlių namai“ (pirmąsyk Vilniaus miesto teatre 1942m., rež. R.Juknevičius; antrą kartą – Vilniaus rusų dramos teatre 1959m., rež. L.Lurjė) įėjo į Lietuvos teatro istoriją kaip vienas įdomiausių ir ryškiausių aktorės kūrybinių darbų.
Monika Mironaitė – NORA (1959 m.)
Spektaklis sukurtas kaip dokumentinė mozaika iš M.Mironaitės laiškų, prisiminimų, dienoraščių, interviu, jos kūrybos vakaruose skaitytų eilėraščių ir pasisakymų, Henriko Ibseno dramos „Lėlių namai. Nora“ ištraukų, taip pat M.Mironaitės amžininkų – dukters Dagnės Jakševičiūtės, Laimono Noreikos, Juozo Baltušio, Prano Treinio. Rūtos Staliliūnaitės, Audronės Girdzijauskaitės ir kitų – prisiminimų fragmentų.
Panaudotos nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių.
Iš atsiliepimų apie M.Mironaitės Norą:
„Ši artistė turbūt ir gimusi vien tam, kad suvaidintų Norą!“ „Vidury spektaklio, po jos tarantelos – giliausio tragizmo šokio – publika pratrūkdavo griausmingais aplodismentais“. „Tai jos gyvenimo ir mirties šokis“.
…
“Labas vakaras, gerbiamieji draugai. Labai aš jums dėkinga, kad jūs taip gausiai susirinkot. Tik… bijau, kad daugelis iš jūsų gal ir nusivils, nes girdėjau tokių kalbų mieste, būktai aš čia dainuosiu, šoksiu ir dar gitara paskambinsiu. Tai iš anksto įspėju, kad šito nebus… Kas labai pageidauja ar supyks ant manęs, tai galit atsiimt pinigus iš kasų. Tiesiog aš noriu su jumis pakalbėt. Pasikalbėt. Atvirai…“ (fragmentas iš M.Mironaitės pasisakymo per savo kūrybos vakarą Menininkų rūmuose „Pluoštelis čigonų poezijos“, 1981m.)
…
“Brangi Monika, norėjau pasakyti, kad labai myliu tave dabar. Patyliukais, bet su vis augančiu smarkumu. Man atrodo, nėra visam baltam sviete nei įdomesnės, nei turtingesnės, nei tauresnės moters už tave, nekalbant apie kolosalinį sceninį tavo talentą. Šituo įsitikinau bendraudamas su kitomis moterimis, pažindamas jų begalinį ribotumą, lėkštumą ir tiesiog nusikalstamą nuobodumą. O gal čia dėl to, kad esu tavo vyras? Stipriai apkabinu tave, bučiuoju tūkstantį kartų“ (iš Juozo Baltušio laiško Monikai Mironaitei, 1967m., Turniškės)
…
Monika Mironaitė apie teatrą:
“Nebėra tyrumo, didelių siekimų… Anksčiau teatro liga buvo patosas, deklamacija. Dabar ateina kita – prastumas, akademinio liga. Apskritai su giliausiu liūdesiu darau išvadą, kad dabar režisieriaus, ne aktoriaus epocha. Retame spektaklyje aktorius turi progą išsisakyti, nes pas režisierius – daug iš galvos, mažai iš širdies…
Ko manęs nestabdot? Kad aš priešų daugiau įsigyčiau? Kodėl negaliu patylėti. Arba pasakyti: visi akademinio artistai labai talentingi ir gerai vaidina. Viskas. Dabar sakys: oi, kaip apie save gerai manau…“
„Žiūrėk, kaip išeina paskutiniai mohikanai. Jei nepasisaugosim, liks vieni novatoriai“
