Programoje:
György Ligeti kūriniai

I d.
„Musica Ricercata“ (1951–1953):
I. Sostenuto – Misurato – Prestissimo
II. Mesto, rigido e cerimoniale
III. Allegro con spirito
IV. Tempo di valse (poco vivace – « à l'orgue de Barbarie »)
V. Rubato. Lamentoso
VI. Allegro molto capriccioso
VII. Cantabile, molto legato
VIII. Vivace. Energico
IX. (Béla Bartók in Memoriam) Adagio. Mesto – Allegro maestoso
X. Vivace. Capriccioso
XI. (Omaggio a Girolamo Frescobaldi) Andante misurato e tranquillo
5 pjesės fortepijonui 4 rankoms:
1. Induló (Maršas). Allegro (1942)
2. Polifón etüd (Polifoninis etiudas). Allegro comodo (1943)
3. Három lakodalmi tánc (Trys vestuvių šokiai) (1950)
I. A kapuban a szekér (Vežimas jau prie vartų). Allegro
II. Hopp ide tisztán (Ei, gražuole, eikš čionai). Andantino
III. Csángó forgós (Suktinis). Allegro
4. Sonatina (1950)
I. Allegro
II. Andante
III. Vivace
5. Allegro (1943)
„Hungarian Rock“ (1978)
„Continuum“ (1968)

II d.
Etiudai fortepijonui (1985–2001) iš Pirmosios ir Antrosios knygų:
1. Désordre (Sutrikimas)
2. Cordes à vide (Laisvos stygos)
3. Touches bloquées (Užblokuoti klavišai)
4. Fanfares (Fanfaros)
5. Arc-en-ciel (Vaivorykštė)
6. Automne à Varsovie (Varšuvos ruduo)
7. Galamb borong
8. Fem (Metalas)
9. Vertige (Svaigulys)
10. Zauberlehrling (Burtininko mokinys)
11. En Suspens (Nežinioje)
12. Entrelacs (Ornamentas)
13. L’escalier du diable (Velnio laiptai) 

Šiais metais vienam iš reikšmingiausių šių laikų kompozitorių György Ligeti sukanka 100 metų. Jis – kūrėjas novatorius, tarsi atskira epocha, trukusi ilgiau nei visa XX a. antroji pusė, nustatinėjęs naujus standartus visose muzikinėse kryptyse, prie kurių prisiliesdavo. Kūrybinis spektras aprėpė viską: nuo solinių instrumentų specifikos iki orkestro organizmo, nuo akustinių eksperimentų iki elektronikos. Jam, kaip niekam kitam, pavyko jungti elementus iš skirtingiausių pasaulio muzikos kampelių, integruoti reiškinius iš mokslo sferų, įpūsti gyvybės į prigesusius, aktualumą praradusius žanrus.

Būtent tokie yra Ligeti 18 etiudų fortepijonui (1985–2001), kurie laikomi pirmuoju ir bene vertingiausiu etiudo fortepijonui žanro pavyzdžiu XX a. antrojoje pusėje. Kompozitorius juose įgyvendino ir apibendrino savo kūryboje naudotas novatoriškas technikos idėjas, nepamiršdamas įpinti ne tik geriausių koncertinio etiudo žanro savybių, plėtotų Chopino, Liszto, Debussy, Skriabino, taip pat ir Rachmaninovo opusuose, bet ir pasikliaudamas konstruktyviniuose etiuduose ir pratimuose pasitaikančiais beviltiškiausiais ir su muzikalumu mažai ką bendro turinčiais bruožais – įkyrumu, monotonija, kartojimu, matematiniu asketiškumu.

Ligeti sukūrė neginčijamą šedevrą, greitai pelniusį pripažinimą fortepijono meno bendruomenės tarpe, anksčiau laiko tapusiu klasika bei paminklu pianistinei technikai. Kompozitorius, keisdamas bei deformuodamas nusistovėjusias normas ir išankstinius nusistatymus, susijusius su etiudo žanru, pavertė jį dar negirdėtu menu bei praplėtė temų horizontą, kuriame įvairiomis priemonėmis išreiškiami begalybės įvaizdžiai, idėjų, ypač ritminių, semiamasi neeuropietiškose muzikinėse kultūrose bei matematinėse-geometrinėse teorijose, nemažai inspiracijų kyla iš džiazo muzikos ar net konkrečių džiazo atlikėjų grojimo manierų, išbandomi eksperimentiniai atlikimo būdai, stengiantis iš fortepijono išgauti sonorizmui artimą skambesį. Daug Ligeti kūrybos tyrinėtojų teigia, jog viena iš esminių prielaidų atkurti etiudo žanrą buvo kompozitoriaus atsigręžimas į tonalumą. Tačiau tai įgyvendinta savotiškai – vienu metu naudojant kelias tonacijas, todėl dažnai skambesys anaiptol neprimena tonalios, mums įprastos darnos. Šie derminiai bei ritminiai eksperimentai suponuoja dar vieną viską apjungiančią temą – nepriklausomybę (rankų, ritminę, derminę; gebėjimą vienu metu suvaldyti kelias skirtingas linijas).

Bet nereikėtų nusiteikti, jog viskas yra taip nežmoniškai rimta ir atšiauru – etiuduose apstu humoristinių poteksčių. Sustiprinant šį jausmą, koncerte skambės platesnė Ligeti kūrinių klavišiniams panorama ir, norėdami parodyti kompozitoriaus daugialypiškumą, nusikelsime į pirmųjų jo kūrybinių bandymų laikus, kuomet buvo jaučiama ryški Bartóko įtaka. Šį laikotarpį puikiai atskleidžia pjesės fortepijonui 4 rankomis, kurias paskambinti padės pianistas Mykolas Bazaras. Bandymai ir eksperimentai tuo nesibaigs, kadangi Motiejus Bazaras debiutuos kaip klavesinininkas, interpretuodamas Ligeti kūrinius klavesinui, atvėrusius naujas instrumento galimybes ir priartinus jo skambesį prie triukšmų muzikos.