Keturiolikametė mergaitė vardu Madeinusa gyvena nuošaliame Andų kaime, kurio pavadinimas kečujų kalba reiškia „miestelis, į kurį niekas negali įžengti“. Geologas iš Limos dėl apylinkes apėmusių potvynių įstringa šioje nesvetingoje vietoje. Artėja kasmetinės Tiempo Santo (Šventojo laiko) iškilmės. Kaimo gyventojai tiki, jog tris dienas nuo Kristaus Nukryžiavimo iki Prisiskėlimo Dievas yra miręs, todėl nemato jokių nuodėmių. Viskas yra leidžiama. 

Kaip ir tas prašalietis iš miesto nuošaliame kalnų kaime, kai gilinamės į tolimų regionų kiną ir jo istorinius bei kultūrinius kontekstus, mes visuomet rizikuojame klaidingai suprasti, neperskaityti niuansų. Dėl to MADEINUSA mums atrodo labai svarbus nuolatiniame mokymosi iš filmų, mokymosi kalbėti apie juos ir per juos atpažinti savo politines ir nesąmoningas išankstines nuostatas, procese. Claudios Llosos debiutas sulaukė ir aršios kritikos ir liaupsių tiek Peru, tiek užsienyje. Kritikuojantieji filmą didžiausia problema laiko tai, kad režisierė – jauna vidurinės klasės baltoji miestietė – vaizduoja kečujų genties atstovus iš nuošalaus Andų regiono.