"Spektaklis „Mano tėvas“ pasakoja unikalią mano tėvo Stanislovo Rubinovo (1930 – 2013) gyvenimo istoriją. 1941 m. liepos pradžioje Paneriuose sušaudė jo tėvą, o jiedu su motina nepaklusę ir nenuėję į getą, buvo priversti iki 1944 m. slapstytis Vakarų Baltarusijos miškuose. Išsikasė žieminę ir gyveno duobėje. Nuolat kentė badą, šaltį, ne kartą tik per plauką jiems pavyko išvengti mirties... Tai stebuklinga išgyvenimo istorija."

Kaip pasakoja pats maestro Aleksandras Rubinovas:

Mano ryšys su tėvu buvo ypatingas: jis buvo mano draugu, mokytoju ir mano gyvenimo režisieriumi. Mes kalbėdavomės valandų valandas, kartais netgi ginčydavomės, tačiau negalėjome vienas be kito gyventi… Regis aš žinojau apie jį viską. Jis labai mėgo (ir mokėjo) pasakoti apie savo gyvenimą, susitikimus su nuostabiais žmonėmis, įdomias istorijas. Tačiau buvo viena tema, kurios jis stengdavosi išvengti – tai jo žydiška kilmė ir visa tolimesnė jo šeimos tragedija. Aš tik žinojau, kad jo tėvą (mano senelį) 1941 m. sušaudė ir kad jis su mama (mano senele) buvo priversti slapstytis kažkur miškuose… Tačiau nežinojau nei priežasties, nei detalių.

Ir tiktai 2013 m., likus pusmečiui iki jo mirties, tėvas apsisprendė ir parašė knygą „Miške ir scenoje“. Skaitydamas rankraštį aš buvau sukrėstas, aš tiesiog raudojau. Prieš mane atsivėrė didžiulė savo tragiška apimtimi istorija. Dabar aš suprantu, kodėl mano tėvas nenorėjo apie tai kalbėti ir to prisiminti. Jis tiesiog saugojo mane ir mano vaikus nuo to siaubo, kurį jam teko išgyventi, o svarbiausia, jis saugojo mus nuo žydiško prakeiksmo.

Mane ilgai kankino abejonės, kol nusprendžiau pastatyti spektaklį ir papasakoti žmonėms apie MANO TĖVĄ.