Šis spektaklis paremtas tikrais gyvenimo įvykiais, prikeliantis skaudžią, sveiku protu nesuvokiamą holokausto istoriją. Tai laikotarpis, kuomet vyko hitlerininkų sumanytos ir vykdytos masinės žydų žudynės, kai vienas svarbiausių Hitlerio siekių buvo žydų tautos sunaikinimas.
Karo metais naciams okupavus kraštą Icchokas kartu su tėvais ir kitais žydais buvo išvarytas į Vilniaus senamiestyje įkurtą getą. Ten paprastame mokykliniame sąsiuvinyje savo gimtąja jidiš kalba jis rašė dienoraštį. 1941 metai... „dar niekada gyvenimas nebuvo toks linksmas, šiltas ir nerūpestingas kaip šią vasarą...“ – tai pirmieji energingo, kupino gyvenimo džiaugsmo keturiolikmečio žodžiai. Tačiau tokia entuziastinga nata pasakojimas tik prasideda. Po kelių akimirkų... „pasigirsta neramus alsavimas žmonių, su kuriais esi sumestas į krūvą, kurie lygiai taip pat su šaknimis išrauti iš savo namų ir yra priversti gelbėti savo gyvybę bet kokia kaina, net kitų savo brolių gyvybės sąskaita... Gelbėti savo gyvybę ir nebandyti apsiginti..“
Spektaklis unikalus tuo, jog yra paremtas tikru jaunuolio pasakojimu. Vokiečių saugomame gete atskleidžiama tiesa apie bado, šalčio, skurdo, kasdienės kovos už būvį, perpildytų kambarių ir troškių malinų, smurto ir pažeminimų tikrovės pasaulį. Pasaulį, kuriame žvilgsniu išlydėdamas pilkus, išvargusius, alkanus „žmones“ ten, iš kur jie jau niekada nebegrįš... Icchokas įstengia tikėti geltonu „gyvenimo“ pažymėjimu..
Šiandien mes pamirštame, kokie esame turtingi, dažnai nevertiname to, ką turime, ir norime visko dar daugiau. Prisiminę skaudžią šalies istoriją suvoksime, jog kažkada žmogus kovojo dėl duonos kąsnio – ne tam, kad skaniai pavalgytų, o tam kad išgyventų.. bijodamas, kenčiantis smurtą, prievartaujamas.. svarbiausia, kad gyventų!
Kiekvienas, išėjęs iš spektaklio, pagalvos, koks jis laimingas, galėdamas džiaugtis gyvenimu, kuriame turi teisę augti, siekti, kurti – tiesiog būti čia, dabar, kartu su tais, kuriuos myli.
