Ar ištekliai beatodairiškai paklūsta jų išgavėjams ir naudotojams? Ar daiktai tėra žmogiškosios būties fonas − sukurti ir padėti laukti, kol bus užpildyti svetima valia judėti, veikti, būti vertingais arba nereikalingais? Kitokius, netikėtus atsakymus į šiuos klausimus siūlo dizaineris ir tyrėjas Mantas Lesauskas (gim. 1984 m.), Gintaro muziejuje surengtoje personalinėje parodoje „Peripheria x Cor“ pristatantis dizaino objektus, gimusius jo atlikto gintaro meninio tyrimo pagrindu. Kūrinius, jų ekspozicijos architektūrą ir pačią parodos erdvę lyg inkliuzą gaubiančius Tiškevičių rūmus sieja gintaro paveikumo gija. Egipto faraonai, graikai, romėnai, viduramžių ir vėlesnių laikų Europos elitas, dar vėliau − imperijos bei okupaciniai režimai gintaru ne tik puošė ir puošėsi, bet ir ekspansyviai naudojo kaip politinių tikslų siekimo ir statuso įtvirtinimo priemonę. Galios centrai siurbė į save išteklius, istoriniuose šaltiniuose įrašydami kadaise tolima periferija laikytus gintaringus Baltijos jūros krantus ir mūsų protėvių gentis. Gintaro išteklių ribotumas ir teritorinis apibrėžtumas augino jo vertę, įkvėpė ritualines praktikas, brėžė istorinius ir kultūrinius vektorius bei maitino totalitarinių ideologijų galios mašinas. Geologiškai kukliai apibrėžiamas tiesiog kaip suakmenėjusi derva, gintaras neapsiriboja vien mokslinio smalsumo trauka. Aplink jį telkėsi istoriniai naratyvai, brangakmenio šleifas, kolonijinės praktikos bei tautinės tapatybės paieškos. Dėka tokios tirštos prasminės įkrovos M. Lesauskas gintarą pelnytai vadina aktyviai veikiančia medžiaga (angl. agency of things). Parodoje jis kviečia žiūrovą galvoti per materijas: atskleisti įvairiapusiškesnes medžiagų egzistavimo prielaidas, svarstyti apie medžiagų ir daiktų parankumą bei priešinimąsi jam.