Choreografija kelioms polistireno figūroms ir vienam žmogui.
„Materia“ tyrinėja vienos medžiagos – polistireno – galimybes iki tiek, kad ši atgyja, tapdama scenoje vykstančio veiksmo pagrindiniu veikėju. Atlikėjas perima tarpininko vaidmenį, o dėmesys nuolat kalibruojamas tarp objekto, manipuliatoriaus ir manipuliacijos.
Medžiaga veda ir yra vedama nuo subtiliam susitikimui būdingo neryžtingo judesio iki savarankiško įrankio skleidžiamo trankaus garsovaizdžio. Dreifuojama tarp ramybės ir tamsos, tarp atradimo ir sunaikinimo.
Kūrinyje stengiamasi ne primesti naratyvą, o leisti žiūrovams projektuoti savo pasakojimą ant scenoje rodomų vaizdų. Šioje partitūroje objektai gali laisvai veikti ir imtis iniciatyvos.
