Paroda „Klounada“ jungia du kūrybinius ciklus, kurie vaizdą permąsto kaip universalią kalbą. Pasitelkdama ironiškus, kiek groteskiškus kūrinių veikėjų pavidalus, menininkė kvestionuoja šiuolaikinės visuomenės socialines temas – baimes, lūkesčius, pavydą, savikritikos stoką ar jos perteklių, prisitaikymą ar puikybę. Parodoje pristatoma ne tik tapyba, tačiau ir instaliatyviais tūriais virstantys piešiniai, įkūnijantys ir iškūnijantys kūrybinį procesą, kuris skverbiasi į patyrimą ir kursto apnuogintos tikrovės formas. Klouno sąvoka įgavusi kiek neigiamą konotaciją, dažnai reiškiančią ką nors pašiepiamo ar net baugiai juokingo. Tačiau Medos Norbutaitės kūriniuose šis personažas išsiskleidžia kaip kiekvieno mūsų atspindys, savotiškas mimas, kuris neturi tapatybės, bet gali suvaidinti begalę vaidmenų. Pasirinkdama humorą kaip kūrybinį išeities tašką, autorė svarsto įsitempusios, skirtingomis kaukėmis besidengiančios šių laikų asmenybės dilemas, kurios kartais primena beatodairišką klounadą. Pristatomi kūriniai ne tik meta iššūkį socialinei tikrovei, bet ir provokuoja kanono, o tai yra, įsitvirtinusios tradicijos permąstymą. Greta „Klounados“ serijos eksponuojama jos tąsa – dekanonizacijos sampratai skirta naujausia tapybos darbų kolekcija, re-aktyvuojanti ir atpažįstamumą keičianti kažkuo asmenišku ir netikėtu.