Spektaklio veiksmas vyksta nežinomame pasaulio užkampyje – tai gali būti ir kaimas Lenkijoje ar Lietuvoje. Jame gyvena žmonės – neturtingi, įtariai žiūrintys į visokias naujoves, užstrigę savo krikščioniškai pagoniškoje mitologijoje. Gyventojų kaime likę nebedaug, o tie, kurie liko, persipynę vienas su kitu sunkiai atnarpliojamais giminystės ryšiais. Kartais atrodo, kad ir jie patys nelabai tas giminystes atseka – gal todėl vadina vienas kitą ne itin pagarbiomis pravardėmis.
Kaip ir kiekvienoje uždaroje bendruomenėje, čia knibždėte knibžda slaptų nuodėmingų meilių, giliai slepiamos neapykantos bei svajonių apie kerštą už senas nuoskaudas.
Viskas staiga atsiveria per vienas laidotuves – buitinį realizmą akimoju pakeičia magiškasis realizmas. Ir slaptingi Eros bei Thanatos ryšiai, jų giluminis artumas atsiskleidžia visu savo šiurpoku gražumu…
Klaipėdos teatro žiūrovai lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz pavardę jau gerai žino: pernai Klaipėdos dramos teatre pastatytas jos spektaklis „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ tapo vienu didžiausių teatrinių įvykių, buvo rodomas tarptautiniuose teatro festivaliuose Lenkijoje ir Vengrijoje.
Kai darbo imasi A. Duda-Gracz, visada galima laukti netikėtumų. Režisierė pati rašo scenarijus savo spektakliams, kuria scenografiją ir kostiumus. Jos kultūrinis akiratis ir temų laukas – milžiniškas: nuo baroko dailės iki mūsų dienų gūdžios provincijos, užribio žmonių gyvenimo. Visur ji sugeba aptikti ir pamatyti žmogų, esminius jo būties dėsnius. Permatyti savo personažus kiaurai ir už jų išorinės niekšybės bei menkumo įžvelgti tikrąjį žmogiškumą, net savotišką egzistencinį heroizmą, vertą, jei ne simpatijų, tai bent jau tikros užuojautos.
Naujasis A. Dudos-Gracz spektaklis vadinasi „Meilė“. Kaip visada jos spektakliuose, jame bus daug tragizmo ir daug juoko. Daug žiaurumo ir daug užuojautos. Tiesmuko brutalumo ir filigraniško subtilumo. Bus daug meilės – ir daug mirties.
