„Meilė po guobomis“ (1924) – skandalingoji Onilo pjesė, tik pasirodžiusi gerokai papiktino Amerikos auditoriją vaikžudystės, keršto ir kraujomaišos temomis, dėl ko spektaklis iš pradžių buvo pasmerktas kaip amoralus. Klasikinį meilės trikampį Onilas pasiskolino iš graikų mito apie Dzeuso žmoną Fedrą, bandžiusią suvilioti dorąjį posūnį Ipolitą. Atstumta Fedra iš keršto nusižudė, palikusi laišką esą Ipolitas bandė ją suvilioti. Pasipiktinęs tėvas Dzeusas paprašo Poseidono nublokšti Ipolitą nuo pakrantės uolos. Pagrindinė herojė Abė, pagimdžiusi kūdikį mylimam posūniui, susijusi ir su Medėja, iš keršto nužudžiusia savo vaikus.
Ši trijų dalių pjesė, pripažinta vienu XX a. Amerikos dramaturgijos brandžiausiu kūriniu, Lietuvoje buvo pastatyta tik kartą – 1979 m. Šiaulių dramos teatre (rež. Regina Steponavičiūtė).
Dabar „Meilė po guobomis“ grįžta į Šiaulių sceną, tačiau sąsajų nei su antika, nei su laukiniais Amerikos Vakarais ieškoti nereikėtų. Spektaklyje – šiuolaikinio jauno žmogaus vidinis konfliktas, nes jis bando gyventi ne savo, kitų primestą gyvenimą.
 
Režisierius Paulius Ignatavičius:
Iš jauno žmogaus daug ko nori motina, daug ko nori tėvas, daug ko nori visuomenė. Dažnai mes net nesusimąstome, kad darome tam tikrus darbus vien dėl to, kad norėtume kažką įrodyti kitiems, ar dar dažniau, kažką įrodyti sau. Juk tai absurdiška. Aš sakau drąsiai ir garsiai: gyvenime mes niekam nesam skolingi – nei tėvams, nei visuomenei, nei religijai. Mes niekam nieko neturime įrodyti. Deja, tai suvokia nedaugelis žmonių. Jauną žmogų dažnai užgriūna kitų lūkesčių lavina. Mūsų gyvenimas pilnas taisyklių ir normų, kurių neva reikia laikytis, kitaip – būsi atskirtas nuo sociumo.
Velniop tai. Išsilaisvinkim. Neleiskim aplinkai daryti iš mūsų sau patogių produktų. Išdrįskim gyventi iš esmės, pagal tai, kaip šaukia mus mūsų vidinis balsas. Išgirskim savo širdies balsą, išgirskim slapčiausią geismą, sklindantį iš sielos gelmių. Ir nebijokim elgtis taip, kaip norime mes patys, tiksliau mūsų gelmė, mūsų praraja, mūsų širdis.
Būtent apie tai yra šis spektaklis. Apie ambiciją ir egoizmą, kurie veda link susireikšminimo. Ambiciją įrodyti kitiems savo pranašumą. Dėl jos įvyksta tragedija. Tai spektaklis apie žmogų, kuris nesugebėjo išsilaisvinti iš jį supančiojusios mirusios motinos ir gyvo tėvo, kieto kaip uola. Akla ambicija atkeršyti tėvui už mirusią motiną, neleido jam įsiklausyti į savo slapčiausią giluminį sielos riksmą ir pasielgti visiškai priešingai nei iš jo tikėjosi motina ar tėvas.
Taipogi tai spektaklis apie žmogų, nesugebėjusį pažinti savo šešėlio, savo giluminio geismo, sielos riksmo. Mes turime pažinti šią savo pusę, jei norime gyventi harmonijoje su savimi. Mes turime pripažinti, kad esame nuodėmingi, klystantys ir geidžiantys, kartais gal net mirties, kitaip mums atkeršys mūsų „tamsioji“ pusė, jei mes jos vengsime. Mes turime ją pažinti ir pažinę sugyventi.
 
Spektaklis – tai lyg ištroškusių geismo sielų kliedesys, lyg aistros apakintų širdžių sapnas, kuris baigiasi tragedija, nes tos širdys tam geismui, tai aistrai buvo nepasiruošusios, per daug jose buvo pavydo ir nepasitikėjimo, o dar daugiau ambicijos. Per stipriai Ebinas, Keboto sūnus, buvo įsikabinęs į bambagyslę, jungiančią jį su motina ir tėvu, jo širdis dar bijojo gyventi. O ta baimė ir yra visų liūdniausia, kas glūdi jauno žmogaus sieloje.