Birželio 30 d. vienintelis toks b‘ART vakaras neįprastoje aplinkoje – vieno ryškiausių dabarties JAV kompozitorių Michaelo Gordono kūrinys „8” suskambės modernioje ir netikėtos architektūrinės išraiškos pastate - Vilkaviškio autobusų stotyje.
Garsus Niujorko muzikinės scenos atstovas Michaelas Gordonas, turintis lietuviškų šaknų, pats ne kartą lankėsi Lietuvoje, jo kūriniai dažnai skamba mūsų krašte ir kaskart sulaukia aukščiausio publikos įvertinimo, kuris šį kūrėją lydi ir pačiose garsiausiose pasaulio koncertų salėse. Šių dienų kompozitoriaus darbai apima platų spektrą: nuo ilgų kūrinių ansambliams iki orkestrinių partitūrų ir tarpdisciplininio bendradarbiavimo. Tarp Michaelo Gordono užsakovų – Linkolno centras, Carnegy Hall koncertų salė, Štutgarto baletas, JAV, Europos ir Azijos orkestrai, žymūs šiuolaikinės muzikos festivaliai.
M. Gordono muzika – tai jo tradicinio kompozicinio išsilavinimo ir patirties su pogrindinėmis Niujorko roko grupėmis rezultatas. Postminimalistinė kompozitoriaus kūryba įkūnija originalią, „crossover‘išką“ amerikietiškos muzikos dvasią, kuri nevengia meninių ir techninių iššūkių. M. Gordono pastaruosius dešimt metų kurdamas muzika, galvoja apie tai, kaip atsiranda ir sklinda garsas.
„Esame įpratę, kad garsas tiesiog ateina: mes įpratę prie koncerto formato, muzikantai scenoje groja mums, garsas sklinda į mus, ir tas garsas yra plokščias. O mane labai domina garsai, kurie sklinda iš daugybės taškų aplinkui, man įdomu, kaip jie juda erdvėje įvairiomis kryptimis.
Visada kūriau tai, kas man įdomu, arba tai, ką šiuo metu jaučiu, kas man atrodo teisinga, kokia nuotaika tvyro viduje. Aš nesistengiu kurti to paties ar tiesiog tokius dalykus, kurie iš tikrųjų skirti vartojimui. Jie skirti tam, ką aš jaučiu, kas man įdomu, kur link aš einu. Tai gali būti ir labai lengva, ir labai rimta muzika, o pastaruoju metu mane domina buvimas aplinkoje, kurioje sklinda muzika: tada tarsi pasineri į ją“.
M. Gordono kūrinys „8“ nepaisant itin lakoniško pavadinimo – tai apie valandą trunkanti, įspūdinga garsinė kelionė. Anot autoriaus, ši muzika skirta „sukelti kvazi-meditacinę, beveik ekstazės būseną tiek klausytojams, tiek atlikėjams“. Skaičius „8“ nurodo atlikėjų kiekį – kūrinį griežia aštuonios violončelės, išdėstytos ratu. Publikai šio kūrinio geriausia klausytis atsisėdus aplink atlikėjų oktetą. M. Gordono sumanytas akustinis rezultatas – tai „spirale judantis garsas“, o „inovacija yra tame, kad garsas keliauja ratu abiem kryptimis“.
„Jei atidžiai įklausysite, išgirsite žemųjų dažnių natas, keliaujančias erdvėje nepriklausomai nuo melodinės linijos. Mąstau apie šią garso perspektyvą šiek tiek kaip apie perėjimą nuo dvimatės dailės į trimatę. Garsas nėra plokščia linija – jis atlieka daugybę vaidmenų erdvėje ir laike. Tai lyg trimatė skulptūra“, – sako M. Gordonas. Be to, priduria, kad pavadinimą „8“ pasirinko ir dėl paties skaičiaus formos: „Tai nuostabus suapvalintas ženklas, primenantis ir violončelės kontūrą.“
Lietuvišką šio kūrinio versiją atliks charizmatiška violončelininkų grupė „Cello Club“, kurios sudėtis dėka šio kūrinio gerokai išsiplės. Kolektyvą 2020 m. įkūrė puikūs solistai ir kamerinės muzikos atlikėjai Povilas Jacunskas, Domas Jakštas, Arnas Kmieliauskas, Evaldas Petkus ir Rokas Vaitkevičius. Atliekant M. Gordono kūrinį prie jų prisijungs Gleb Pyšniak, Dainius Misiūnas ir Šarūnas Pozniakovas. Grupės pavadinime, reiškiančiame „violončelių klubą“, užkoduota atvirumo žinutė, neįsipareigojant vienai sudėčiai ir paliekant laisvę įvairiems atliekamos muzikos pasirinkimams. Todėl nuo pat savo veiklos pradžios „Cello Club“ į programas žvelgia kūrybiškai – publikai siūlo tiek klasikinę, tiek populiariąją muziką, skatina kompozitorius rašyti kūrinius specialiai šiai grupei. „Cello Club“ išskirtinumas yra tas, kad kiekvienas ansamblio narys gali tapti jo lyderiu, solistu. Lankstus požiūris į save bei atliekamą muziką leidžia „Cello Club“ imtis tokių interpretacinių iššūkių, kaip M. Gordono „8“.
