Menininkas Dainius Liškevičius įsileidžia į savo gyvenamąją erdvę, kurioje trinasi ribos tarp kasdienybės ir kūrybos. Namų video filmai ir dokumentinė medžiaga iš šiandienos kuria vientisą filmo audinį, kuriame menininko butas tampa pagrindiniu veikėju. Jame skleidžiasi ne vien kūrėjo, bet ir jo šeimos kasdienybės pasaulis. Šiame mikrokosmose galime stebėti kaip įprasti veiksmai – eglutės nupuošimo ritualas, vakarėliai, buto perstatymas, piešinių atranka, arbatos gėrimas – ima transformuotis į performansus, privati erdvė virsta scena, o šeimos nariai į veikėjus. Šalia menininko kūrybos istorijos plėtojasi ir paslaptinga paties buto istorija

Dainius Liškevičius priklauso menininkų kartai, ženkliai prisidėjusiai prie dailės raiškos atsinaujinimo po nepriklausomybės atkūrimo. Savo kūryboje jis tolygiai plėtoja instaliacijos, fotografijos, performanso ir kitas sritis, toliau trindamas žanrų ribas ir ieškodamas naujų formų šiuolaikiniame mene. Liškevičiaus kūrybai būdingas socialinis angažuotumas, kontekstualumas, ironija, visuomenės kritika. Reaguodamas į konkrečios vietos topografiją jis tiria žmonių elgseną ir patirtis, identiteto ir kultūros vertybes, viešų ir privačių erdvių, kolektyvinės ir asmeninės atminties susidūrimą. 2015 m. Dainius Liškevičius atstovavo Lietuvai 56-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, kurioje pristatė projektą „Muziejus“.