Paulina Mongirdaitė, žvelgdama į ją supantį pasaulį pro fotoaparato „akutę“, fiksavo unikalius Palangos ir jos apylinkių vaizdus, objektus, žmones: tyliąją nesezoninę Palangos kasdienybę, paplūdimio gyvenimą, Palangos išskirtinumą ženklinančius objektus. Jos nufotografuotų Palangos, Kretingos, Gargždų miestelių ir apylinkių vaizdų atvirukai, pasklidę po Lietuvą, Lenkiją, Prancūziją, skleidė žinią apie pajūrio grožį. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje moterys menininkės, juolab fotografės, buvo retas reiškinys Europoje. Gal dėl šios priežasties, o gal dėl to, jog Paulina Mongirdaitė dirbo provincijoje, jos asmenybė bei darbai nesulaukė didelio tyrinėtojų susidomėjimo. Nėra žinoma tiksli fotografės gimimo data ir vieta, neaiški ir palaidojimo Palangoje vieta. Jos pavardės nėra Varšuvos fotografų mokyklų, kuriose ji, kaip manoma, sėmėsi patirties, sąrašuose. Mažai žinoma, koks buvo jos asmeninis gyvenimas, su kuo bendravo, kokie ryšiai siejo su grafu Stanislovu Kazimieru Kosakovskiu iš Vaitkuškių dvaro ar palangiške grafaite Marija Tiškevičiūte. Ilgai nebuvo žinoma, kaip ji atrodė. Nežinią išsklaidė lemtingas atsitiktinumas, kai Kretingos muziejaus istorikei Jolantai Klietkutei į rankas pakliuvo Palangos fotografija su signatūra „Paulin Mongird“. Tai sužadino profesinį istorikės smalsumą ir pastūmėjo į detektyvą primenančias paieškas, kurios vieną po kito atskleidė vis daugiau fotografės gyvenimo faktų ir galiausiai atvedė prie jos portreto identifikavimo. Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki liepos 7 d.