„Aš tikiu Dievą, pats turiu išmaitinti keturis vaikus ir darau tai, kad padėčiau nelaimės ištiktiems broliams. Darau tai, nes pasaulis prastai sutvarkytas, o aš noriu suteikti šiokią tokią ateitį tiems, kurie gimė prastesnėje prastai sutvarkyto pasaulio dalyje... Na tai, plaukiam!” – tokiais žodžiais vedliai šiaurinės Afrikos pakrantėse pasveikina į jų laivus susėdusius nelegalius migrantus, kurie ryžtasi beprotiškai kelionei per Viduržemio jūrą, kad pasiektų išsvajotos Italijos krantus – Lampedūzos salą. Šimtais susigrūdę į nedidelius laivelius, pradedami savo gyvenimo kelionę, nei vienas negali būti tikras ar pasieks Europą. Kas juos verčia ryžtis tokiam žūtbūtiniam žingsniui ir dėl „pienu ir medumi tekančios Europos“ palikti savo namus ir šeimas? Vienus iš jų šalių veja karai, kitus – badas, trečius – nedarbas ir ligos, arba tiesiog troškimas geresnio gyvenimo, bet kokia kaina. Kartais net savo gyvybės. Ši beprecedentė migracija tęsiasi metų metais, tačiau pastaruoju metu įgavo didžiulį pagreitį, todėl Europa ima brėžti „neperžengiamo perimetro ribas“, tiesia spygliuotos vielos tvoras, keičia vidaus įstatymus ir priima „globalius sprendimus“, padėsiančius išspręsti nelegalios migracijos klausimą.