Lygiai prieš 50 metų, lietingą 1973 metų balandžio 7-ąją, mus paliko Elena Čiudakova (1925–1973) – viena ryškiausių visų laikų lietuvių operos žvaigždžių… E. Čiudakova mirė pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, nesulaukusi nė keturiasdešimt aštuntojo gimtadienio, pakirsta klastingos onkologinės ligos. Ją laidojo visas Vilnius, jos gedėjo visa Lietuva… Žiūrovų sąmonėje solistė buvo taip neperskiriamai suaugusi su daugiausiai kartų dainuota heroje (Violeta Valeri G. Verdi operoje „Traviata“), kad žmonės ją ėmė vadinti tiesiog „Mūsų Violeta“. Toks užrašas atsirado ir ant jos kapo Antakalnio kapinėse Vilniuje, po to kai buvo pavogtas bronzinis bareljefas, vaizduojantis solistę Violetos vaidmenyje. Bet buvo ji ir Rozina, ir Lakme, Džilda, Manon, Miuzetė, Adina, Marfa, Olimpija… Didžiulė įsimintinų vaidmenų galerija. 2025 metais minėsime Čiudakovos šimtmetį… Tik ar minėsime? Vis mažiau lieka gebančiųjų ir norinčiųjų kurstyti atminties aukurą… Vis mažiau laiko atrandame sustoti prie vienišo kapo, susikaupti, įsižiūrėti, įsiklausyti ir… išgirsti…
Spektaklio-impresijos idėjos gimimą įkvėpė solistės Giedrės Kaukaitės straipsnis „Mūsų Violeta – Elena Čiudakova“, pasirodęs „Literatūroje ir mene“ dar 2015 metais, minint E. Čiudakovos devyniasdešimtmetį. Remtasi Jūratės Viliūtės monografija „Elena Čiudakova“ bei Inesos Makovskajos knyga „Mano sesuo Elena Čiudakova“.
