Talentingas, daugiabriaunis ir nepelnytai pamirštas Boleslovas Ruseckas (Bolesław Rusiecki, 1824–1913) – 200-ųjų gimimo metinių proga Vilniaus paveikslų galerija pristato per aštuonias ekspozicijos sales nusidriekusią gyvenimo ir kūrybos retrospektyvą. Lankytojas supažindinamas su dailininko asmenybe, kūrybinio kelio pradžia, studijomis Peterburge, Italijos laikotarpiu, meninių sprendimų paieška ir rezultatais, visuomenine, gyvenimo ir kūrybos erdve, sukaupta turtinga tapybos darbų kolekcija ir atminimo ženklais. Įkvėpimą, grožį, kurį, dailininko žodžiais tariant, „norėtųsi praryti akimis“, Ruseckas matė visur – mylimosios veide, Italijos valstiečių figūrose, Vilniaus kiemeliuose ir seno miško lapijoje. Jis gyveno daile. Net ir užvėręs studijos duris, gilinosi į meno istoriją, ypač žavėjosi senaisiais italų meistrais, nazarėnų kūryba, o amžininkų buvo laikomas geriausiu Vilniaus meno mokyklos ekspertu, vadinamas profesoriumi. Rinko žinias ne tik apie mėgstamus autorius, bet ir pačius kūrinius, jų fotografijas. Vis dėlto, žvelgiant į dailininko kūrybinį palikimą, laiškus, kasdienybės ženklus, ryškėja įtampa, kurios išvengti, matyt, buvo neįmanoma. Nuo mažų dienų ugdytas mylinčio tėvo, vieno žymiausių XIX a. Lietuvos tapytojų Kanuto Rusecko (Kanuty Rusiecki, 1800–1860), Boleslovas sunkiai vadavosi iš autoriteto šešėlio. Kita vertus, vos atitrūkęs nuo griežtų taisyklių, į kurias neretai pats save spraudė, kūrybinį polėkį išlaisvindavo ir didį malonumą patirdavo kurdamas peizažus ar nedidelio formato portretus, lengvus, gyvybingus eskizus.