Ladislas Starevich (1882–1965)Vladislovas Starevičius (lenk. Władysław Starewicz) – Lietuvos lenkų kilmės režisierius, lėlinės animacijos pradininkas, XX a. pirmoje pusėje kūręs Lietuvoje, Rusijoje ir Prancūzijoje. Šis menininkas ne tik vienas pirmųjų pasaulyje panaudojo savo filmuose lėles, bet ir kūrė tokiame lygyje, kurio pasiekti amžininkai taip ir nesugebėjo. Profesines kūrybos detales režisierius atidžiai ir sąmoningai saugojo, kai kurie jo kurti animaciniai ir optiniai triukai - iki šiol likę paslapty. Kaip pastebėjo kino kritikas Skirmantas Valiulis, V. Starevičius buvo linkęs savo gyvenimą šiek tiek mistifikuoti, todėl mus pasiekusios žinios apie šį režisierių ir jo kūrybą – gana prieštaringos, klaidinančios.Animacijos istorijoje V. Starevičiaus reikšmė didi. Sukūręs naują animacijos techniką, ją nuolat tobulino toliau. Didžiavosi sukūręs išraiškingas lėles, realistišką jų mimiką. Jo animacijos tikroviškumas ir plastiškumas leido filmuose derinti lėlių ir gyvų personažų vaidybą. Būtent tokios vaidybos pavyzdys yra filmas ,,Šunelis – talismanas" (1933 m.). Jame pliušinis žaislas - šunelis leidžiasi į kelionę bauginančiomis miesto gatvėmis, patiria riziką keliančius nuotykius tam, kad parneštų savo mylimai šeimininkei apelsiną. Šunelis tvirtai tiki, kad apelsinas gali padėti sunkiai sergančiai mergaitei greičiau pasveikti.Taperiais vadinami nebyliojo kino seanso pianistai yra unikalaus ir be galo specializuoto muzikos lauko atstovai. Sakoma, kad pirminė gyvos muzikos funkcija nebyliajame filme buvo skirta užgošti senovinio projektoriaus triukšmą ir plepią publiką. Tačiau šiandien, gyvai atliekama, į filmo detalesbei veiksmą reaguojanti muzika iš esmės keičia nebyliojo kino seanso publikos patirtį, geba perteikti veikėjų emocinę būseną, apipavidalinti siužeto linijas. Fortepijono gyva improvizacija ir momentinė kūryba, lydinti nebyliojo kino seansą, filmo peržiūrą paverčia išties unikaliu meno renginiu.