Kiekvieną vakarą daktarės Cristinos Cattaneo skrodimo kambaryje atsiduria bevardžiai kūnai. Tai lavonai žmonių, kurie būdami gyvi priklausė visuomenės pakraščiams: nužudyta jauna iš namų pabėgusi moteris, nuo šalčio miręs benamis ar nesuskaičiuojamos Viduržemio jūroje sudužusių laivų aukos. Jie miršta toli nuo namų, dažnai vienatvėje, nematomi, anonimiški. Cristina ir jos komanda perima šiuos kūnus, iškeldama į dienos šviesą kadaise buvusį gyvenimą, grąžindama jiems orumą, svorį, egzistenciją, unikalumą. Tačiau atkurti neatpažinto žmogaus tapatybę nėra lengva. Filmą vertė Ieva Friggerio.