Seniai seniai, gyveno vaikas, vardu Lipnikėlis...

Oi, atsiprašome, visai ne taip pradėjome pasakojimą. Tas vaikas, vardu Lipnikėlis, ne seniai gyveno, o dabar gyvena dideliame mieste, dideliame name, penktoje laiptinėje, trečiame aukšte. To namo kieme randasi ežerėlis, tfu, baseinėlis. Ir jis, per dienų dienas, jame žvejoja žuveles auksines, žuveles sidabrines...

Vieną dieną Lipnikėlis susipažino su Samčiu-Kiaurasamčiu... Kiek buvo smagumo žuveles žvejoti, kiek buvo linksmumo jas su Samčiu-Kiaurasamčiu semioti, kad net pamiršo parbėgt namo pavalgyti. Bet nieko tokio, mamytė atnešė jam košės puodelį, viename piene, viename piene, viename svieste, viename svieste.

Būtų buvusi puiki dienelė, bet pasirodo, gretimoj laiptinėj gyvena pikta kaimynė. O gal Laumė Ragana?! Įgriso jai Lipnikėlio žvejyba ir sugalvojo, toji kaimynė, o gal Laumė Ragana, iškrėsti baisiai piktą pokštą.

Va tada ir prasidėjo!!!  Laumė Ragana bėgo pas kalvį Juzelį, nešė Lipnikėliui košės puodelį, apgavo ir pagavo mažąjį žvejelį. Oi, kaip buvo baisu!!! Bet Lipnikėlio būta gudraus vaikelio, jis įsilipo į medį, išsikvietė žąsis-gelbėtojas ir laimingai sugrįžo ... į savo lovelę.

Visą šią be galo painią istoriją narplioja detektyvai Š.H ir Dr.W., pasitelkdami „deduksijos“ metodą...

O kas gi nutiko tai piktajai kaimynei, o gal Laumei Raganai? Kadangi vyksta tyrimas, kol kas negalime atskleisti šios informacijos…