Naująjį Metropoliteno sezoną pradeda fantastinė Vokietijoje gimusio prancūzų kompozitoriaus Žako Ofenbacho opera apie didįjį vokiečių romantiką E.T.A.Hofmaną. 1880 m. parašytas kūrinys pasakoja išgalvotą poeto gyvenimo ir meilės istoriją. Tavernoje liūdesį skandinantis E.T.A.Hofmanas savo bičiuliui Niklausui (kuris iš tikrųjų yra įsikūnijusi rašytojo mūza) pasakoja apie tris praeityje mylėtas moteris – Olimpiją, Antoniją ir Džiuljetą. Visos trys istorijos baigėsi sudaužyta poeto širdimi ir panašu, kad naujausia jo pasija – operos primadona Stela – taip pat atiteks kitam. Nebeapsikentusi poeto verkšlenimų, jo mūza atskleidžia savo tikrąją tapatybę ir priblokštas rašytojas prisižada nuo šiol būti ištikimas tik jai.
Besikankinančio poeto vaidmenį naujame pastatyme atlieka prancūzų tenoras Benjaminas Bernheimas. Trijų jo gyvenimo moterų partijas dainuoja amerikiečių sopranas Erin Morley (Olimpija), prancūzų mecosopranas Clémentine Margaine (Džiuljeta) ir Pietų Afrikos sopranas Pretty Yende (Antonija), taip pat įsikūnijanti ir į operos primadoną Stelą. Keturių paslaptingų piktadarių partijos atiteko bosui-baritonui iš JAV Christianui Van Hornui, o Niklauso vaidmenyje Metropoliteno scenoje debiutuoja Rusijos mecosopranas Vasilisa Beržanskaja.
Prologo ir epilogo veiksmas vyksta neįvardytame Vokietijos mieste, „Liuterio smuklėje“. Tavernos aplinka (taip pat slypi velniško kliento buvimas) primena Fausto legendą ir sukuria kitokią atmosferą tolesniems epizodams. Kiekvienas iš šių prisiminimų vyksta įtaigiose aplinkose, atspindinčiose Europos kultūrų pjūvį: Paryžiuje (I aktas), Miunchene (II aktas) ir Venecijoje (III aktas). Bartletto Sher pastatyme Franzo Kafkos pasaulis ir XX amžiaus 20-ojo dešimtmečio era yra dramatiškas atskaitos taškas.
