Paprastai menotyroje ir filosofijoje daikto, peizažo prasmės, turinio paviršiai nagrinėjami iš fenomenologijos perspektyvos. Tarsi jie visada kažką slepia ir tai, žinoma, reali analizės galimybė, ypač mūsų psichologiniame amžiuje. Dažnai daiktas, peizažas paliekami nagrinėti kaip paviršių brutalumas ir su banalumo ženklu. Man regis nei viena iš šių galimybių netinka Antano atveju, nes kiti jo darbų ciklai rodo gausią figuratyvinio naratyvo paletę arba aiškias abstrakcijas. Tad šita paroda reikalauja kitokio perskaitymo, nelyg dantiraščio dekodavimo. Manding kalba sukasi apie transcendenciją! Štai ir germanų kalbose žodis paviršius turi priešdėlį, kuris žymį vertikalę, pakylėjimą virš esaties. Dar prisiminus ir kantiškuosius epitetus, šią transcendencija galima būtų pavadinti ne tik gryna, bet net ir raina. Antano Jasenkos puantilistinė transcendencija turi savo ritmiką ir nuotaiką, kuri podraug mažorinė ir minorinė. Galbūt sutapimas, bet šiandien, kai kyla karas ir daiktiškasis pasaulis netenka savo svorio, šitie raini paviršiai ypatingu būdu prabyla apie gyvenimą ir mirtį, džiaugsmą ir skausmą.
Filosofas / teologas Ervinas Koršunovas

Su Antano Jasenkos kūryba galite susipažinti:
SoundCloud platformoje 
Lietuvos muzikos informacijos centro internetinėje svetainėje