„Mano interesų lauką sudaro domėjimasis procesais, todėl autorinių pardų pavadinimus renkuosi su –ėjimas galūne. „ĖJIMAS” nurodo judėjimą kuria nors linkme. Auklėjimo procesas remiasi nurodyto pavyzdžio kartojimu, kitaip tariant „sekimo tėvų pėdomis” fenomenu, todėl avalynę pasirinkau kaip pėdsako simbolinės prasmės naratyvą. Patys parodos eksponatai man nėra tokie svarbūs kaip pavadinimai ir trumpos įžvalgos, kurių dėka bandau perteikti žiūrovams laisvai interpretuojamus reiškinius. Palieku daug laisvės parodos lankytojams patiems įsivaizdinti X kartos (angl. Gen X), kurioje užaugau, ugdymo subtilybes, kvestionuodama smurto, kaip edukacinės priemonės, reikšmę. Matau pokytį ir fiksuoju šiandieninę jo išraišką. Niekam neprimetu savo nuomonės ir nesmerkiu, nevertinu kategorijomis, kas buvo geriau ar geriau yra dabar. Šiandien jis yra toks. Mano nuomonė laikui bėgant (taip, laikas taip pat palieka PĖDSAKĄ ) keisis, todėl sąmoningai vengiu moralo, tačiau siūlau žiūrovui švelnią provokaciją. Kartojimas, kaip mokymosi procesas, ankstyvame amžiuje diegiamas per pasakas, kuriose simboliais perteikiamos protėvių vertybės, apibrėžiamos aplinkybės, įvykiais apibūdinami sprendiniai ir pasekmės. Pasakos nusėda elgesio kodais, kurie veda į siekiamą rezultatą – į gėrio pergalę prieš blogi, į protagonisto kelionę dvasinės pilnatvės link. Keletą pastarųjų metų gilinuosi į archainių pasakų, mitų, patarlių, folkliorinių elementų pirminę reikšmę ir dabartinę jų interpretaciją. Svarstau, kas tebėra aktualu. Inspiracijos atitolino nuo pirminio sumanymo vadovautis tik avalynės simbolika, atsirado ir rankų, kaip aktyvaus naratyvinio elemento, idėjos. Objektai papildė vienas kitą, o pagrindine ašimi išliko smurtas. Galūnių atributai patys savaime nėra smurto įrankiai – greičiau jie yra veikėjai, žymintys tam tikrus reiškinius. Galima būtų teigti, kad objektai tampa nuasmenintomis universalijomis, kurias naudoju saviems tikslams.