“Raudonosios armijos karininko užrašai” – tai Slawomiro Gaudyno ir Edvardo Keiziko duetas, kuriame satyrinis mono spektaklis yra pateikiamas sovietinio karininko dienoraščio forma, apie žmogų, kuris 1939 m. rugsėjį išlaisvino Vilnių ir Lydą, o paskui ten pasiliko vokiečių okupacijos metais. Tai virulentiška sovietinės propagandos, kariuomenės ir NKVD satyra apie Raudonosios armijos ir bolševikų mentalitetą. Tai groteskiškas, bet itin kartus žvilgsnis į žmonių likimą sovietų ir vokiečių okupacijos metais. Gaudynas preciziškai perteikė Piaseckio išsilavinusio sovietinio kario mąstymo ir elgesio būdą, jo žavėjimąsi ideologija ir Sovietų lyderiu. Jis pašiepia komunistinę propagandą, jos pompastišką stilių, įžūlų melą ir antihumanistinį būdą siekti teoriškai aukštų tikslų.
Edvardo Keiziko herojus – tai be galo savimi patenkintas ir savo pasiekimais besididžiuojantis Miška Zubovas, proletariato gynėjas. 1939 m. rugsėjį jis grąžina laisvę engiamiems Lenkijos valstybės piliečiams. Jis atneša jiems didžiausius bolševikų “pasiekimus”: badą, terorą, skurdą, pavergimą, baimę ir mirtį, vadinamą pažangą ir tikrą laisvę. Jis žavisi Raudonosios armijos, kovojančios su civiliais, didvyriškumu, didžiojo socialistų lyderio Hitlerio veiksmais (deja, tik iki 1941 m. birželio mėn.), vienintelio neklystančio Stalino vado išmintimi.
Slavomiro Gaudyno nupieštas vaizdas yra kupinas karčios ironijos. Jei pliki faktai prieštarauja propagandiniams šūkiams, tuo blogiau faktams. Šiame mono spektaklyje parodomas pasaulis, kuriame pirmoje vietoje yra valstybė, o ne žmogus. Kuriame kiekvienas autoritetas visada turi būti garbinamas ir gerbiamas. Kur niekada nevalia sakyti, ką galvoja, kur visur reikia matyti priešą, visus įtarti, kur niekuo negalima pasitikėti. Nes komunistinė mintis yra didesnė už racionalų mąstymą, ką liudija ir ne tokie tolimų laikų pasauliniai įvykiai.
Iš kitos pusės, sunku juoktis, kai suvoki, kad kova tarp humaniško požiūrio į žmogų, teisės į laisvę ir orumą ir bolševizmo, siekiančio „išsunkti“ žmogų iki dugno, paversti jį tik įrankiu, vergu, nebeturinčiu nei sąžinės, nei garbės pasaulyje jau vyksta virš 100 metų. Ir, deja, tenka pripažinti, kad didelė dalis žmonių tiek susigyveno su bolševizmu, kad priima jo taisykles kaip savaime suprantamas, patys to nesuvokdami.
