Mes esame robotai. Mūsų automatizuotame pasaulyje viską valdo programos, darančios mūsų gyvenimą praktišką ir patogų, dėsniai. Mes veikiame pagal sistemą, kurią sukūrė Promašina, mūsų Pramotė. Jos skaitmeninė širdis plaka mumyse ir skamba ausyse. Į tikrovę žvelgiame jos akimis. 

Iš gyvenimo pašalinome nereikalingus elementus. Nuolat tobulindami operacinę sistemą, pašalinome jos klaidas. Mūsų pasaulyje nėra pavojingų emocijų. Be to, sumažinome savo gebėjimą suvokti kultūrą – ji lemia klaidas mūsų monochromatinėje sistemoje. Išmokome kurti paprastus sakinius ir parinkti žodžius taip, kad jie neiškraipytų informacijos. Atsikratėme pavojingų žodžių. Mūsų pageidavimu, Nebūties Kūrimo Mašina pašalino žmogiškumą, empatiją, artumą, aistrą, poeziją ir daugelį kitų nereikalingų sąvokų. Dviprasmybės buvo pašalintos, kad pasaulis taptų paprastesnis. 

Atmintį saugome standžiuosiuose diskuose. Ji mums turi archyvinę reikšmę.

Iš jos mes traukiame istorijas, kurias vadiname pasakomis. Jas sekame savo vaikams – naujosios kartos modeliams. Pasakos yra įspėjimas – jose mes nuolat ieškome Blyškiaus, vadinamo Žmogumi, kuris tarsi virusas užkrečia mūsų sistemą.

Spektaklio koorganizatorius – Adomo Mickevičiaus institutas.

Partneris – Lenkijos institutas Vilniuje.