Kamerinio pobūdžio spektaklis „Rudens istorija“ – labai gyvenimiška, jautri ir kartu graudžiai liūdna dviejų pagyvenusių vyrų draugystės istorija. Tai atviras pasakojimas apie artimo žmogaus meilės, supratimo ir atjautos ilgesį. Spektaklis sukurtas pagal populiarią italų dramaturgo Aldo Nicolaj pjesę „Geležiniai žmonės“. „Rudens istorija“ – pirmasis specialiai Teatro Mažajai salei kurtas spektaklis.
 
Spektaklio režisierius Juozas Žibūda sukurti vaidmenis šiame spektaklyje pakvietė patyrusius kolegas: Vladą Baranauską, Saulių Eduardą Pauliukonį, Silviją Povilaitytę ir Ireną Liutikaitę. Jiems talkina ir gyvai groja akordeonistas Edmundas Ambraziūnas. Spektaklio scenografiją ir kostiumus kūrė Vilmantas Dambrauskas, kuris pasitelkdamas taupias, bet autentiškas Italijos detales sukūrė universalų priemiesčio scenovaizdį.
 
Spektaklio centre – trijų vyresnio amžiaus žmonių kasdienybė. Vieną vėlyvą vasaros popietę „betoninių pastatų naujame kvartale, šiuolaikinio didelio miesto pakrašty“, ant suolelio po medžiu prisėda Libero Boka – „tvirtas senis, kuriam iš pažiūros apie septyniasdešimt“, ir panašaus amžiaus Luidžis Palja. Žodis po žodžio tarp vyrų užsimezga pokalbis, ilgainiui išaugantis į nuoširdžią draugystę. Susitikimai skverelyje tampa neatskiriama jųdviejų gyvenimo dalimi, užpildančia nykoką kasdienybę šviesiu bendravimo džiaugsmu. Šmaikštūs veikėjų dialogai prisodrinti juokingų ir liūdnokų istorijų, nostalgiškų prisiminimų, vilties ir nusivylimo. Naujų spalvų šiam vyriškam duetui suteikia netikėtai pasirodžiusi moteris Ambra... „Rudens istorija“ – spektaklis, leidžiantis koncentruotis į aktorių vaidybos niuansus, psichologinį įtaigumą ir sceninę partnerystę.
 
Pasak režisieriaus J. Žibūdos, šioje istorijoje svarbiausia yra žmogiškasis ryšys: „Pjesėje kalbama apie tai, kad nepriklausomai nuo amžiaus svarbu turėti žmogų, kuriuo gali visiškai pasitikėti ir tikėti. Jei šalia turi patikimą žmogų, kuris – žinai – tavęs neišduos ir nenuvils, visada jausi tvirtą gyvenimo pamatą. Neretai galvojame, kad būsime verti atpildo senatvėje vien už tai, kad visą gyvenimą daug dirbome, aukojome save. Bet, deja, tai dar nereiškia, kad to atpildo tikrai sulauksi. Pjesės veikėjai  yra labai vieniši, dėl to galima kaltinti jų artimuosius ar visuomenę, bet gal vertėtų  atsigręžti ir į save? Santykiai yra sukuriami, ir juos reikia mokėti branginti. Man graudu ir kartu juokinga, kai pjesės herojai nusprendžia patys pasirūpinti vienas kitu. Jie suranda romantišką išeitį – pabėgti iš savo aplinkos.  Mane jaudina toks veikėjų atsidavimas – juk bėgama ne tiek dėl savęs, kiek dėl kito.“

Lyriška, jautri, bet su lengvu humoru pasakojama „Rudens istorija“ šiandien skamba ypač aktualiai mūsų visuomenėje, kurioje neretai neįsiklausoma į senstančio žmogaus poreikius ir numojama ranka į žmogiškąjį orumą.