Ji – austrė, jis – šveicaras; ji – poetė, jis – dramaturgas; ji – drąsuolė, bet pažeidžiama, o jis – drąsus, bet šiek tiek konservatyvus. Kai 1958 m. vasarą Paryžiuje pirmą kartą susitinka Ingeborga Bachmann ir Maksas Frišas, jie jau yra tarptautinės literatūros pasaulio įžymybės. Per ateinančius ketverius metus jiedu patirs didelę, nors ir trumpalaikę meilę tarp jo gimtojo Ciuricho miesto ir jos įsivaikintos Romos. Margarethe von Trotta dažnai vaizduoja vienaip ar kitaip maištaujančias, socialinio teisingumo ir asmeninės laisvės klausimus keliančias moteris. Ingeborga Bachmann yra būtent tokia – ryški, maištinga, prieštaringa, savarankiška ir įtakinga moteris kūrėja, stebuklingai atgijusi ekrane dėl milžiniško Vicky Krieps talento.

Margarethe von Trotta savo karjerą pradėjo kaip aktorė, bet vėliau tapo viena iš Naujojo Vokietijos kino judėjimo iniciatorių. Vienas jos žymiausių darbų yra filmas „Prarasta Katarinos Blium garbė“ (1975), paremtas Heinricho Böllo romanu. Šis filmas suteikė M. von Trottai ryškios kūrėjos reputaciją, analizuojančios socialines ir politines temas savo darbuose. Ji taip pat sukūrė kitus įtakingus filmus, tokius kaip „Hannah Arendt“ (2012) ir „Rosa Luxemburg“ (1986), kurie nagrinėja svarbius intelektualius ir istorinius asmenis. M. von Trotta yra daugkartinė Vokietijos filmų apdovanojimų laureatė ir gavo pelnė tarptautinį pripažinimą savo įdomiu ir bekompromisiu filmų kūrybos stiliumi. Ši režisierė išlieka svarbi Vokietijos ir pasaulinės kino scenos dalis. Režisierė yra viešėjusi Vilniuje, pristatydama filmą „Rožių gatvė“. „Scanorama“ rodė jos dokumentinę juostą „Ingmaro Bergmano beieškant“ (2018) ir kartu su Folkeriu Schlöndorfu 1976 m. sukurtą filmą „Gailestingumo šūvis“, kuriame ji atliko pagrindinį vaidmenį.

Festivaliai: Berlyno tarptautinis kino festivalis, Siatlo tarptautinis kino festivalis.