„Semiramidės šokis“ – tai lauko vaidinimas, improvizacija, antispektaklis. E. Ionesco savo kūrinius vadino antipjesėmis, komiškomis dramomis, tragiškais farsais. Esė rinkinyje „Pastabos ir kontrpastabos“ jis iškėlė tragiško komizmo koncepciją, teigė, kad komedija tragiškesnė už tragediją, nes neparodo žmogaus kančių baigties, ir kad jokia visuomenė negali panaikinti individo vienišumo, kaltės ir baimės jausmo, išvaduoti žmogaus nuo mirties baimės, nuslopinti absoliuto ilgėjimosi. Spektaklio kūrėjams šie teiginiai yra neginčytina tiesa.
 Semiramidė švenčia jubiliejų. Tuščia. Tik laikrodžio tiksėjimas ir tyla. Bet balius prasideda. Balius ant beprotybės ribos – su įsivaizduojamais svečiais, tariamomis dovanomis, netikrais sveikinimais ir gausybe patiekalų. Melas mele. Paprasto nuodėmingo žmogaus iliuzijų šventė…