PROGRAMA
Johann Sebastian BACH (1685-1750)
Fantazija ir fuga g-moll  vargonams  BMV 542

Koncertas smuikui a-moll, BMV 1041
Allegro / Andante / Allegro assai

Choralas vargonams „Nun komm, der Heiden Heiland“ g-moll , BMV 659

Koncertas smuikui Nr. 2 E-dur, BMV 1042
Allegro / Adagio / Allegro assai

Choralas vargonams „O Mensch, bewein dein Suende gross“ Es-dur, BMV622

Koncertas dviem smuikams d-moll, BMV 1043
Vivace / Largo ma non tanto / Allegro

"Johanai, žmonės skundžiasi dėl tavo kuriamos muzikos. Ji per daug efektinga. Kai kurie bažnyčios tarnai net mano, kad ji nuodėminga. Muzika turėtų būti paprasta, kad atkreiptų dėmesį į Dievą, o ne į muziką ar atlikėjus". 

Bachas giliai įkvėpė: "Mano muzika kyla iš mano širdies kaip nuolanki auka Dievui - nesvarbu, kokį muzikos stilių naudočiau".

Johannas Sebastianas Bachas savo partitūrų viršuje žymėdavo inicialus "JJ", o savo kūrinius užbaigdavo inicialais "S.D.G". Inicialai JJ reiškia "Jesu, Juva" arba "Jėzau, padėk". S.D.G yra lotyniškos frazės "Soli Deo Gloria" (Vien Dievui Šlovė)", trumpinys. Jį naudojo baroko epochos menininkai Johannas Sebastianas Bachas ir Georgas Frydrichas Hendelis, norėdami pažymėti, kad kūrinys sukurtas siekiant šlovinti Dievą. Ši frazė tapo viena iš penkių solų, išreiškiančių pagrindinius protestantų reformatų įsitikinimus.

Nors to meto visuomenė gerbė Bachą kaip puikų vargonininką, ji nepripažino jo kaip didžio kompozitoriaus. Kai jis mirė 1750 m., jo muzika buvo laikoma senamadiška ir daugumos žmonių pamiršta. Tik beveik po 80 metų ji buvo atrasta iš naujo.

 Klausydamiesi Bacho kūrinių ne tik patiriame nepakartojamą muzikinį pakilimą, bet ir dalyvaujame dvasiniame pokalbyje. Jo muzika peržengia natų ir melodijų ribas, tapdama tiltu tarp laikinumo ir dieviškumo. Meno ir tikėjimo sintezė leido Bachui įveikti asmenines tragedijas ir sukurti kūrinius, kurie iki šiol įkvepia ir jaudina žmones visame pasaulyje.