Vieną gražią dieną geležinkelio stotyje dirbantį paauglės Zuzos tėtį Polą namo parlydi iki tol nematytas baltas šuo. Pamačius tokį gražuolį, mergaitei net kvapą užgniaužia ir ji tiesiog maldaudama paprašo tėčio, kad šis leistų šunį pasilikti. Tačiau tėtis paaiškina, kad šio šuns apskritai niekas negali pasilikti, nes jis yra niekieno: mėgsta keliauti traukiniais ir tik kartais kur nors stabteli.Vis tik netrukus paaiškėja, kad baltasis šunelis taip pat norėtų likti pas mergaitę. Lampo pavadintas mielas gyvūnas greitai tampa visų vietinių numylėtiniu. Išskyrus Polo viršininką – traukinių stoties vadovą, kuriam traukiniais keliaujančio šunelio šlovė labai nepatinka. Nutaręs padaryti viską, kad tik atsikratytų tuo nelemtu gyvūnu, vieną dieną jis savo pasiekia.Supratusi, kad pradingęs Lampo gali ir visai nebesugrįžti, mergaitė suserga. Aplinkiniai stengiasi visaip jai padėti, nors širdies gilumoje puikiai žino, kad numalšinti mergaitės sielvartą gali tik Lampo sugrįžimas. Tik ar jam pavyks surasti kelią pas savo naująją draugę?Pagrindinė filmo istorija apie traukiniais savarankiškai važinėjusį šunį Lampo yra tikra. Ji vyko 1953-1960 m. Toskanos „Campiglia Marittima“ traukinių stotyje (esančioje maždaug už 60 km į pietus, važiuojant Ligūrijos jūros pakrante nuo Livorno miesto). Šuneliu rūpinosi stoties prižiūrėtojas Elvio Barlettanis (kuris vėliau apie Lampo parašė knygą), o po šunelio mirties stotyje buvo pastatyta Lampo statula, žmones tebedžiuginanti iki šiol.