Andriaus Sniadeckio mintys, kokioje klinikoje turėtų būti gydomi ligoniai ir praktikos mokomi medicinos studentai, paskatino surengti parodą, supažindinančią su Vilniaus universiteto (VU) Terapijos, Chirurgijos ir Akušerijos klinikų pacientų ligų istorijomis, medicinos diagnostikos instrumentais, gydymo metodais ir klinikose dirbusių medicinos daktarų mokslo darbais. Vieta tam iš tiesų tinkama – uždarius Vilniaus universitetą, buvo įsteigta Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija, kuriai 1834 m. perduoti tuometiniai Puslovskių rūmai, įsikūrę Didžiojoje gatvėje. Juose šiandien veikia Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys Vilniaus paveikslų galerija. 

 

XIX a. pradžia yra laikoma Vilniaus universiteto aukso amžiumi. Tuo metu tai buvo viena didžiausių ir svarbiausių aukštojo mokslo įstaigų Rytų Europoje. Joje veikusiuose keturiuose fakultetuose teorines ir praktines disciplinas dėstė aukščiausio lygio specialistai, pakviesti iš Vakarų Europos, veikė Medicinos institutas, kuriame nemokamai mokėsi gabūs medicinos studentai, naujai įkurtos universiteto klinikos ir ambulatorija, Motinystės ir Vakcinacijos institutai, Vilniaus medicinos draugija.  

 

Kartotiniai kraujo nuleidimai, gausaus viduriavimo ir vėmimo skatinimas, dirbtinių opų odoje atvėrimas naudojant ėsdinančias medžiagas ir karštį, pūslių ligonio odoje susidarymo skatinimas tepant tepalais su kantaridžių milteliais, sunkiųjų metalų druskų naudojimas sunkiems ligoniams gydyti ir kitos terapijos praktikos Vilniaus klinikose ir kitose Vakarų Europos miestų klinikose buvo taikomos iki pat XIX a. pabaigos. VU klinikose buvo atliekamos pirmosios neurochirurginės ir kitų sistemų chirurginės operacijos, taikytas klinikinis-anatominis metodas, daromos mirusių ligonių autopsijos, klinikinė diagnozė patvirtinama remiantis pomirtiniais radiniais. Nors įvairios ligos XIX a. pr. VU klinikose daugeliu atvejų vertintos pirmiausia kaip biologinis ir patologinis fenomenai, atsiribojant nuo metafizinių aiškinimų ir liaudies prietarų, kai kurios nervų ligos apibūdintos pasitelkiant mitologinius ir demonologinius aiškinimus, o kaltūnas buvo suvokiamas kaip endeminė Lietuvos ir Lenkijos kraštui būdinga liga, pažeidžianti ne tik odą ir jos priedus, bet ir nervų sistemą, vidaus ir kitus organus.  

 

Parodą lydės edukaciniai užsiėmimai ir viešos paskaitos. „Tai kokia gi čia klinika?“ – atsakymą į šį klausimą galės rasti kiekvienas parodos lankytojas. 

 

Rengėjai: LNDM Vilniaus paveikslų galerija, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos etikos, teisės ir istorijos centras, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Medicinos istorijos muziejus, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinika 

Partneriai: Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos ir farmacijos istorijos muziejus 

Andriaus Sniadeckio skaitymų koordinatoriai: Birutė Railienė, Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė  

Parodos koordinatoriai: Aistė Bimbirytė, Augustina Ivanauskaitė 

Parodos kuratoriai: Rimvydas Baranauskas, Birutė Railienė, Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė, Saulius Špokevičius, Aistis Žalnora 

Parodos dailininkė Miglė Datkūnaitė 

 

Rėmėjai: „Thermo Fisher Scientific Baltics“, Rūta ir Rimvydas Baranauskai  

Eksponatus parodai skolino: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Medicinos istorijos muziejus bei Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos ir farmacijos istorijos muziejus, Rimvydas Baranauskas, Mindaugas Jakas, Žygimantas Juodeikis, Birutė Railienė, Laima Petrauskienė, Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė, Saulius Špokevičius