„Tai viskas, ką galime padaryti“ – tai tarsi laikas ir erdvė, kuriuose dalyviai gali atkurti ribas tarp jų pačių ir kolektyvo per pasikartojantį ritualą. Šokėjai juda erdvėje kol jų judesiai vis tampa vientisi ir vėl išsiskiria, o linijinis spektaklio laikas tampa neaprėpiama banga, padedančia atsiskleisti šokėjų individualumui.
Remiantis techno ir elektroninės muzikos klubų kultūros tradicijomis „Tai viskas, ką galime padaryti“ atkreipia dėmesį į solidarumą ir įtraukų žmogiškumą – tai, ko taip pasigendame kasdieniuose tarpusavio santykiuose. Kai pasaulį apjungiantys ryšiai nutrūksta, geriausia, ką galiu padaryti, tai šokti ir šokti su kitais.
Techno muzika pradėjo populiarėti devintojo dešimtmečio pabaigoje tarsi atsakas į sudėtingas socialines, politines ir ekonomines sąlygas ir jau netrukus atspindėjo savotišką judėjimą, skatinantį solidarumą, bendrystę, tapatumo jausmą.
