„Tėtis“ – režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis pagal prancūzų romanisto, dramaturgo Floriano Zellerio pjesę „Tėvas“ (pranc. „Le Père“), kuri yra antroji sceninės trilogijos („Motina“, „Tėvas“, „Sūnus“) dalis. 2012 m. parašyta pjesė yra pelniusi tris Mollièreʼo apdovanojimus, nominuota ir prestižiniams Jungtinės Karalystės teatro („UK Theatre Awards“, „Evening Standard Theater Awards“) apdovanojimams.
F. Zellerio pjesė – sąmonės deformacijos, jos nykimo, laipsniško atminties netekimo, o tuo pačiu ir šeimos, artimųjų, ryšio su išoriniu pasauliu praradimo liudijimas. Pagrindiniam pjesės herojui tėvui Andrė (Vytautas Anužis) – 88 metai, pagal savo amžių jis gana guvus, tačiau ryškūs į Alzheimerį panašios ligos požymiai. Liga progresuoja, tai neišvengiama. Iš Andrė gyvenimo pamažu traukiasi kasdienybė, detalės, erdvės suvokimas, jis virsta augalu, „daržove“. Tikrovė persipina su iš pasąmonės iškylančiais vaizdiniais. Senatvė, serganti sąmonė ir aiškus protas grumiasi tarpusavyje. Iš čia kyla konfliktas su realybe, artimaisiais, o ir apskritai su žmogaus egzistencija, prigimtimi.
Andrė vis dažniau prisimena savo žuvusią dukrą, dailininkę Elizą (Jelena Orlova), kuri tėvo sąmonėje esanti gyva, kažkur išvažiavusi... Elizos personažas asocijuojasi su laisve, nepriklausomybe, persmelkia visas scenas. Viltis fokusuojama per šviesią dukros atmintį, tezę, kad menas paveikesnis, svarbesnis už buitį, reikalingas, idant suvaldytume savo instinktus, vidinį grobuonį, maitėdą. Spektaklyje svarbus ir klausimas: į ką žmogus kreipia dėmesį gyvenimo tėkmėje, kokius renkasi prioritetus, kaip įprasmina savo gyvenimą ir išėjimą iš jo?
Režisierius Jonas Vaitkus: „Kiekvieno be išimties gimstančio žmogaus genuose (nervinės ląstelės emociniame atminties lauke) yra atavistinis antropofagijos (žmogėdrystės) įdagas, įbrėža, įspaudas... Tą kliūtį, išbandymą žmogus anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip turi įveikti. Tai pats svarbiausias ir atsakingiausias kelio tapti žmogumi momentas. Tokių susidūrimų gausa ir įvairovė svaigina ir baugina? Mes, kažkokių jėgų veikiami, sąmoningai ar dėl neišmanymo apsvaiginti mokslo pasiekimų ir laisvės galimybių, neįvertiname to snūduriuojančio žmogėdros įdago, jo keliamo pavojaus. Iš čia ir kyla kultūros ir meno svarba, kurie ir yra priešnuodis. Ši tema, kad ir fragmentiškai, pjesėje „Tėvas“ aktualizuojama.“
Spektaklyje ryškios aliuzijos ir į atminties plačiąja prasme reikšmę. Kultūrinės, istorinės, asmeninės atminties... Ką esame linkę pamiršti? Kas nepatogu, skausminga, traumines patirtis?.. Greičiausiai. Visgi atmintis nesąmoningai, it gelbėjimosi šiaudo, griebiasi šviesių dalykų – kad išliktume.
