Kaip žmonės, kadaise neabejotinai mylėję vienas kitą, pasirengę atiduoti į kito rankas savo gyvenimą, pamažu ima tolti vienas nuo kito? Kokiu būdu tie, regis, nedideli ir nesvarbūs skirtumai, kiek kitoks požiūris į pasaulį, staiga tampa esmine kliūtimi susikalbėjimui? Kodėl tie, kurie mylėjo vienas kitą, nutolsta, užsidaro savo privačiuose pasaulėliuose, o meilę pamažu pakeičia iš pradžių abejingumas, o paskui ir atvira neapykanta? Kaip mes išmokstame to baisaus meno vienas kitą iš lėto nuodyti tylia pagieža, o paskui apskritai paskelbiame vienas kitam ir visai atvirą negailestingą karą? Kodėl mylimieji nustoja mylėti?
Strindbergas savo pjesėje tiksliai ir negailestingai analizuoja paskutiniąją šios nepastebimos transformacijos fazę – baisią savo nenumaldomai augančią neapykantą.
Anuometinę Švedijos visuomenę Strindbergo kūryba gerokai piktino. Aštrios temos, moderni kalba, požiūrio naujumas – visai ne tai, ko laukia tradicinė pramogaujanti publika. Net garsioji „Freken Julija“ Švedijoje buvo pastatyta tik praėjus dvidešimčiai metų po jos sukūrimo.
Psichologinę dramą „Tėvas“ Augustas Strindbergas parašė 1887 metais – likus vos metams iki autobiografiniais motyvais sukurto atviro ir skaudaus romano „Pamišėlio išpažintis“ pasirodymo.