THEO – tai šiuolaikinio šokio spektaklis, pasakojantis istoriją apie intravertą, kurio elgesys veikiamas aplinkos ima keistis. Pagrindinis veikėjas pamažu įninka į žmones, į dėmesį, į aplinką. Tačiau įvyksta paradoksas – kuo labiau jis įsipainioja į šias priklausomybes, tuo laisvesnis jis tampa. Ar ši raiškos laisvė yra tikra, ar visgi ji kyla iš poreikio jaustis saugiai savo aplinkoje? Nors pakankamai peno apmąstymams suteikia ir pati šokio tema, jo sėkmė slypi judesio kokybėje ir vietos, kurioje vyksta pasirodymas, laikinume. Pasirodymas sukurtas taip, kad jį būtų galima atlikti viešai, autobusų stotelėje, tad net paprasčiausias „Theo’“ stebėjimo veiksmas jau pats savaime yra performatyvus. Žiūrovai pasirodymą gali stebėti iš dviejų vietų: iš pačios autobusų stotelės, kurioje jis ir vyksta arba iš kitos gatvės pusės, iš kurios pasirodymas stebimas atsitraukus, kiek vojeristiškai. Bet kuriuo atveju, inscenizacija įtraukia žiūrovą į pasirodymą, o autobusų stotelė ir toliau atlieka savo funkciją viso pasirodymo metu: prisideda judesiu, generuojamu pravažiuojančių autobusų, kurie vis paslepia sceną, ir vis atveža ir išveža iš jos nieko apie pasirodymą nenutuokiančius keleivius.
