Šokio spektaklio esamasis laikas – tai dialogas tarp praeities ir ateities. Gyvenant globalių įvykių ir jų padarinių sūkuryje, galima pamatyti kaip susiduria du kraštutinumai – žmonių istorinė atmintis ir noras atšaukti praeitį bei viską kurti naujai. Praeityje susiformavę įsitikinimai, primestos svetimos tradicijos įsišaknija kartų atmintyje, todėl viešoje erdvėje ir net savo artimiausioje aplinkoje galima pastebėti okupacinės minties palikimą, nostalgiją laikotarpiui kuomet viskas buvo „po lygiai“. Kita vertus, vis labiau įsigalėdama atšaukimo kultūra (angl. Cancel culture), skatina atsisakyti savo identiteto, kuris susiformavo netinkamomis sąlygomis praeityje, užaugino mus tokius, kokie esame šiandien. Tokiu būdu šeimos nariai, kaimynai ar tos pačios valstybės piliečiai žengia atskirties ir net susipriešinimo link: lyg žaidime išryškėja riba tarp dviejų varžovų – praeities ir ateities, kuriose egzistuoja skirtingos tiesos, vertybės ir tikslai.
Ar įmanoma laimėti žaidimą, kurio tikslas – savo tiesoje pamatyti netiesą? O gal atsakymas slypi ne kovoje, o dialoge? Žinome tik viena – tokiam ėjimui tikrai prireiks drąsos! „Tiesa-Drąsa“ – tai daugeliui gerai žinomas žaidimas, kurį žaisti yra kviečiamas kiekvienas. Šio žaidimo taisyklės paprastos: išdrįsti pasipriešinti žaidimo-rėžimo taisyklėms ar leisti kitam nuspręsti už tave, kas yra tavo tiesa? Bet ar visados drąsa=tiesa? O gal tiesa >< drąsa? Mes visi esame šio globalaus žaidimo figūrėlės, nuolatos judančios po erdvę tarsi žaidimo lentą tam, kad savo partijos pabaigoje būtume teisingoje pusėje.
