Jūra, beribiai jos horizontai, neišmatuojami vandenys, nuo tirštai pilkos iki auksinės varijuojančios spalvos – ne tik Klaipėdoje gimusių ir augusių apmąstymų tema. Nors daugeliui čia gyvenančių ji pirmiausiai asocijuojasi su laivyba ir uostu, bet Tomos Šlimaitės prieiga prie šios temos visai kitokia. Ji būdinga atvykėliams, apsilankantiems čia su tikslu pamatyti ją – jūrą, pasisemti iš jos jėgos, šėlsmo ar prarastos ramybės. Kaskart vis taip pat ir kaskart vis kitaip, kiek čia besilankytum. Naujausioje parodoje autorė pristato ne tik jai įprasta technika sukurtus kūrinius. Pastaruosius papildo instaliacija, anglimi pieštais ekspresyviais piešiniais, lino raižiniais ir autorine technika dažytais popieriaus lakštais, kurių raštai primena vandens gelmių tekstūras. Kiekviena iš technikų naudojama skirtingoms atmosferinėms nuotaikoms ir asmeninėms jungtims su gamta išreikšti – nuo visiško vėjo išnykimo ir absoliučios tylos iki audringo, kurtinančio šniokštimo. Autorė ne visuomet išlaiko pagarbą horizontui. Kai kuriuose savo kūriniuose ji sąmoningai laužo vyraujančias peizažo nuostatas, fragmentuoja vaizdą, priartina fiksuodama stambų planą ir čia pat vėl atsitraukia. Pasinaudojama dar vienu grafikos privalumu – tiražavimu, ji apgalvotai kartoja motyvą. Taip sukurdama lėtą ir tikslų ritmą, ilgesinga melancholija nusidriekiantį per visą ligšiolinę jos kūrybą. Ir tada jos jūra įgyja savitą ošimą, išduodantį kūrybinę brandą ir įsivyraujančią ramybę.