Režisieriaus Andriaus Darelos spektaklis „Trečia pamaina“, sukurtas pagal Baltarusijos dramaturgo Pavelo Priažko, vieno ryškiausių „naujosios dramos“ atstovų, pjesę. Pavelas Priažko 2016 metais parašė savo kūrybos kontekste išskirtinę pjesę, pasakojančią apie vaikų stovyklą ir „nekaltą“ vaikystę kaip prievartinio auklėjimo sistemą. Šį itin juokingą tekstą nutraukia visai nelinksmas finalas su karčiu filosofiniu užtaisu.
Pasak teatro kritikų, į klausimą, kodėl iš visko, ką sukūrė Priažko, teatriniame pasaulyje plačiai paplito būtent „Trečia pamaina“, atsakyti paprasta. Pirma, tai reta jo pjesė be keiksmažodžių. Antra, ji juokinga. Trečia, ji apie vaikystę, o tai visiems žinoma tema, ir bet kas yra pasiruošęs apie ja padiskutuoti, nes Priažko apie vaikystę būtent diskutuoja. Vaikystė, apie kurią pagalvojus visiems sudrėksta akys, anot Priažko – tai globali apgavystė. Socialine prasme tai totalitarizmas, biologine – patinėlių konkurencija dėl teisės turėti patelę, mitine prasme – antikinis lemties pasaulis, o vaikai čia – ateitis, pripildyta praeitimi.
Būrelis baltarusių aktorių iš dviejų Gardino dramos ir apskrities teatrų jau kurį laiką gyvena Vilniuje. Po 2020-ais surengtų protestų teatre jie buvo atleisti iš darbo, palikę Baltarusiją pagal kūrybines stipendijas atvyko į Vilnių, susibūrė į kolektyvą „Teatr Avgusta". Dalį šių aktorių režisierius Andrius Darela pakvietė į savo pastatymą.
„Pjesė „Trečia pamaina“ jau tapo baltarusių naujosios dramos klasika. Čia atskleidžiame metafora, kad aktoriai suaugę, jų prašau nevaidinti vaikų, aktoriams sakiau, jūs suaugę vaikai ir esate toje stovykloje, ir negalite iš jos ištrūkti. Kas jums belieka – galite ją sunaikinti arba pabėgti“, – sako spektaklio režisierius.
