Jų meilė atūžė laisva kaip jūrų vėjas.
Ir užklupo staiga kaip vasaros audra.
Jų meilė nesirinko lengvo kelio,
Todėl išliko amžiams ir tapo legenda.
Miuziklų „Eglė žalčių karalienė“ ir „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ prodiuseriai pristato naują lietuvišką miuziklą „Tristanas ir Izolda/Uždrausta meilė“.
Didžiajai scenai skirtas kūrinys pagal pasaulinio garso legendą sukurtas vien lietuviškos komandos.
Miuziklo „Tristanas ir Izolda/Uždrausta meilė“ premjera - jau šį gruodį didžiausiose arenose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Klaipėdoje. Arenų pastatymas pasižymės specialiai didelėms salėms skirta scenografija, erdviniu garsu, šviesų spektakliu ir iki šiol nematytais specialiais efektais, kurie žiūrovui sukurs itin realistinį ir įtraukiantį dalyvavimo įspūdį.
Pagrindinius vaidmenis naujame miuzikle kuria šio žanro profesionalai – Karina Krysko (Izolda) ir Jeronimas Milius (Tristanas). „Tristanas ir Izolda“ – itin brandus kūrinys, jis atspindi labai plačią jausmų gamą: stiprią ir nesumeluotą meilę, garbingą pareigą, tamsius visuomenės prietarus, beribį pasiaukojimą. Su daugeliu šių prieš daug amžių liepsnojusių jausmų galime tapatintis ir šiandien. Tristano ir Izoldos uždraustos meilės istorija ne tik tapo nuostabaus grožio keltų legenda, bet ir vis dar tebėra aktuali karštai mylintiems“, – sako pagrindinių vaidmenų atlikėjai Karina ir Jeronimas.
Naujo didelio biudžeto miuziklo pastatymui vadovauja – Kostas Smoriginas, režisavęs milžiniško susidomėjimo ir puikaus įvertinimo sulaukusią roko operos „Jūratė ir Kastytis“ naujausią versiją. Naujame miuzikle jį taipogi išvysime ir scenoje: Kornvalio (Anglija) karaliaus Marko vaidmenyje.
„Tristanas ir Izolda“ – visame pasaulyje žinoma XII amžiaus keltų legenda, tapusi įkvėpimu vėliau išpopuliarėjusiai Romeo ir Džiuljetos meilės istorijai.
Izolda – Airijos princesė, kuriai skirta tapti Kornvalio karaliaus Marko žmona. Tristanas – jaunas riteris, ištikimai tarnaujantis karaliui. Mylėti jo žmoną – prilygsta išdavystei.
Tačiau Tristanas negali atsispirti itin stipriam jausmui, kuris tarsi žaibas jį trenkia vos išvydus Izoldą. Princesė taip pat užsiplieskia karšta meile jaunam riteriui. Moters nesustabdo nei jų amžiaus skirtumas (Izolda vyresnė už mylimąjį), nei visuomenės padėtis (Izolda – kilmingoji, Tristanas – vargšas), nei moralės normos (ištekėjusiai moteriai griežtai draudžiama mylėti ne savo vyrą, tarnui nevalia net pažvelgti į karaliaus žmoną).
Abu suvokia, koks pavojus jų meilei iškilo. Tačiau jausmas apėmęs juos abu toks galingas, jog atsispirti nei vienas nebeturi nei noro, nei jėgų. Uždrausta meilė tampa nebesustabdoma. Izolda, padedama tarnaitės Branganės, randa būdų slapta susitikti su Tristanu. Meilė buvusi vien dvasine tampa ir kūniška.
Aistra užgožia sveiką protą, bet nelaimės nuojauta taip pat neapleidžia. Jie supranta, kad tokie santykiai iš anksto pasmerkti tragedijai. Ir ji ištinka net greičiau nei spėta: Airijoje pasklinda gandas, kad jų princesė Izolda Anglijoje nėra tinkamai gerbiama. Ji – ne tik karaliaus žmona, bet ir nekilmingo riterio sugulovė. Įniršę airiai siekdami apginti princesės garbę užpuola Angliją ir tragiškas finalas tampa nebeišvengiamu.
Nors Tristano ir Izoldos meilė negali pasidžiaugti gyvavusi „ilgai ir laimingai“, jų istorija per amžius tapo meilės stipresnės už mirtį simboliu. Tai meilė, kuri užklumpa netikėtai, nevaldomai, nepaiso nei amžiaus, nei socialinio statuso, nei visuomenės normų. Tokia meilė, apdainuota XII amžiaus trubadūrų, gerai pažįstama ir šiandien.
Ne vienas mūsų galime sau pripažinti, kad nors sykį esame patyrę „uždraustą meilę“. Žiūrėdami miuziklą, tyliai prisiminsime ją. Nebūtinai ji buvo laiminga, nebūtinai abipusė, nebūtinai jai buvo lemta tapti realybe, tačiau žinojimas, kad jausmas gali būti stipresnis už sveiką protą glūdi mūsų sąmonėje dar nuo Tristano ir Izoldos laikų.
