Dailininkės Urtės Jasenkos vieno paveikslo paroda, sudėliota iš daugybės mažų paveikslėlių – miniatiūrų, pasakoja apie kitokį pilnatvės būvį. Būvį, kuris yra orientuotas visgi ne į tikslą, bet į procesą jo siekiant, užklupusias patirtis, mintis bei jausmus. Taip pat menininkė analizuoja žmogaus vertę, kurią lemia ne skaičiais, pasiekimais reiškiami dalykai, bet tai, kiek jis pats yra patenkintas savimi, kiek ir kaip nuoširdžiai mėgavosi, išjautė jam skirtą laiką, darbus, patirtis, ar buvo įkvėptas, kaip drąsiai ir su meile žengė gyvenimo žingsnius bei kokia ugnimi degė jo širdis. Miniatiūrose juntamas žmogaus pirmų dienų žaismingumas, jaunystės lengvumas ir laikui bėgant augantis, pilnėjantis, laiko ir patirčių lenkiamas žmogaus „svoris“ – senatvė, kuri apgaubia ir palydi į paskutinį tašką – mirtį. Paveikslo fragmentuose metaforiškai vaizduojamas žmogaus kopimo į kalną motyvas. Autorė kviečia paveikslą skaityti lyg knygą, jį stebėti tarsi nebylų kino filmą ir sekti kelionę nuo pradžios iki pat galo, ieškoti vis skirtingų įkopimo į viršūnę tikslų, baigčių ir prasmių. Menininkės rankų ir laiko nugludintos miniatiūros kuria netikėtą, gyvą reljefą, kuris su kiekviena paveikslo gyvenimo diena po truputį kinta. Piešiniai riečiasi, popierius keičia struktūrą, o medinis rėmas skilinėja – sensta. Kiekvienas šioje kelionėje išgyventas smūgis ar švelnus žiūrovo žvilgsnis drauge kuria šią unikalią „Vieno paveikslo istoriją“.