M. Durnenkovo „Utopija“ pasakoja kiekvienam atpažįstamą mažo šeimyninio „versliuko“ istoriją. Verslininkas iš Maskvos pasiūlo herojams sandėrį, kurio neįmanoma atsisakyti – vienai dienai prikelti bankrutavusį šeimynėlės alaus barą „Utopija“, 90-aisiais garsėjusį bjauriu alumi ir kičiniu interjeru. Kadaise artimais buvę žmonės: motina, tėvas, sūnus už dienai atkurtą „Utopiją“ gautų galimybę su atkurtu verslu daryti ką įsigeidę.

 

Dramaturgas M. Durnenkovas teigia: „Man atrodo, kad visos utopijos yra ne apie tai, kaip padaryti mūsų visuomenę protingesnę, draugiškesnę ir geresnę, o apie bendrumą, apie galimybę būti kartu. Pjesė „Utopija“ yra apie ateities baimę, apie gyvenimo baimę, dėl to, kad reikia keistis, apie bandymą surasti saugų prieglobstį praeityje ir pasilikti joje amžinai. Todėl kad tai – mirtis.“

 

Garsus Rusijos ir Estijos teatro režisierius, Estijos Vene Teater meno vadovas Filipp Los apie artėjančią premjerą: „Utopija“ – tragiška. Pjesės veikėjai svajoja apie laimę, meilę, šeimos harmoniją, bet aplinkybės priverčia juos vardan to atkurti pigią ir purviną užkandinę, praeities vaiduoklį, kuris nenori jų paleisti ir galų gale juos sutraiškys. Tai pjesė apie pasmerktumą noro grąžinti tai, kas baigėsi, apie tai, kad grįžimas į praeitį veda į pražūtį ir ateities griūtį.

 

Tuo pat metu istorija, kurią pasakojame, absoliučiai nesusieta su konkrečia šalimi arba tam tikra istorine epocha. Kiekvienas iš „Utopijos“ veikėjų turi savo skausmą, savo prisiminimų atgarsius. Jie, veikėjai, gyvena tarp mūsų ir  Rusijoje, ir Lietuvoje, ir Estijoje, ir kur tik nori. Polinkis idealizuoti praeitį mūsų aplinkoje įgyja visuotinės epidemijos pobūdį.

 

Taigi kiekvienas pats turi atsakyti į klausimą – ar pajėgiu ištrūkti iš šios nelaisvės, judėti pirmyn, atrasti save šiandienoje, dabartyje.“

 

Perspėjame – aktoriai scenoje rūko

 

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos