Ar turėčiau siekti savo svajonių, o gal įgyvendinti tėvų suformuotus idealus? Kaip sakė filosofas Kahilas Gibranas, tėvai tėra lankai, per kuriuos vaikai lyg strėlės paleidžiami į pasaulį. Tačiau kaip neretai nutinka, tėvai bando vaikus padaryti panašius į save, iškelia lūkesčius virš jų galimybių juos pasiekti. Ir tuomet atseka neišvengiamas gėdos jausmas, kurį patiriame todėl, kad per daug stengėmės. 

Amos Oz (Amos Klausner) – vieno žymiausių gyvų Izraelio rašytojų ir intelektualų, prozininko, žurnalisto, pelniusio daugybę prestižinių literatūrinių apdovanojimų apsakyme „Vėjo prigimtis“ analizuojami dviejų priešingų charakterių ir požiūrių tėvo ir sūnaus santykiai. Tėvas – griežtas kovotojas už laisvę, gyvenimą ir namų šilumą paaukojęs darbui, todėl to paties besitikintis ir iš sūnaus. Sūnus – sentimentalus, meniškos sielos vaikinas, gimęs laisvoje visuomenėje. Šis personažų skirtingumas daro įtaką jų santykiams ir galiausiai nuveda iki tragiškos baigties. 

Spektaklyje persipina daug vis dar aktualių šeimos santykių klausimų: apie užspaustas ir nerodomas emocijas, nemokėjimą ar negalėjimą pasišnekėti, nepritarimą atžalų pasirinktam gyvenimo keliui, apie aplinkinių nuomonės svarbą, kai mintis “ką žmonės pasakys” pastatoma aukščiau visko. Nors personažai kalba vyrų lūpomis, spektaklis kelia universalius klausimus skirtus tiek sūnums ir jų tėvams, tiek mamoms ir jų dukroms. 

„Bijome kalbėti apie tai, kad esame priklausomi nuo tėvų. Tačiau visiškai nepriklausomiems būti neįmanoma – kad ir kokio amžiaus bebūtume, tėvams visuomet išliksime vaikais. Daug dalykų, ateinančių iš šeimos, mus varžo ir daro priklausomais. Apie tai ir kalbu šiame spektaklyje, pasitelkdamas ilgų monologų formą“, – teigia režisierius Gildas Aleksa.