Studentiški plakatai iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių
Lietuviškas plakatas turi senas, geras tradicijas. Nepradedant istorijos nuo Adomo ir Ievos (nors visko gali būti, kad dangiškuose Rojaus soduose žmonijos nuopolio istoriją stebėjo koks nors lietuvių plakato meistras ir visa tai užfiksavo kūriniu, kviečiančiu vartoti tik ekologiškus, cheminiais preparatais neapdorotus vaisius), galima prisiminti, kad ir 1918–1940 metų Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Jo metu (ypač ketvirtajame dešimtmetyje) susiformavo tai, ką būtų galima apibrėžti lietuviškojo plakato mokykla kaip reiškiniu. Oficialiu platesnio pripažinimo ženklu buvo 1937 metais Paryžiaus tarptautinėje parodoje už plakatus gauta garbės premija (J. Steponavičiaus plakatas), net du aukso medaliai (V.K. Jonyno ir A. Gudaičio plakatai), sidabro medalis (M. Dobužinskio darbas). 1939 metais Lietuvai atgavus Vilnių ir daliai Kaune egzistavusios meno mokyklos persikėlus į sostinę, šiai institucijai susijungus su S. Batoro universiteto Dailės fakultetu, buvo suformuota Vilniaus dailės akademija. Tai, kad plakato menas, jo dėstymas buvo brandaus lygio, geriausiai įrodo 1941 metų VDA studentų darbų parodai skirta afiša (reikia pastebėti, kad minėtoji paroda turbūt neįvyko, nes jos atidarymas buvo numatytas birželio 22 dieną – tuomet, kai Trečiasis Reichas užpuolė Sovietų Sąjungą).
XX amžiaus antroje pusėje veikusiame Valstybiniame dailės institute (dabar – VDA), jo Grafikos katedroje tradiciškai būdavo rengiami estampo, knygų iliustravimo, taikomosios grafikos ir plakato specialistai. 1975–1993 metais katedros vedėju buvo vienas žymiausių plakato meistrų – Juozas Galkus. Didelis dėmesys plakato žanrui buvo skiriamas ir Dailės pedagogikos katedroje – čia dėstė tokie lietuviškojo plakato korifėjai kaip Jonas Gudmonas, Albertas Gurskas, Vytautas Kaušinis. Būtent tuomet buvo plėtojama ir gilinama tai, kas vadintina ne tik Vilniaus, bet visos Lietuvos plakato mokykla. Kas jai būdinga? Visų pirma, – orientacija į informacinę, taip pat agitacinę ir reklaminę paskirtį (žinoma, tai yra ir bendrieji šios grafikos rūšies bruožai). Plakatų kūrimą tiesiogiai inspiruoja jų autorių gyvenamosios epochos specifika. Ne vieną afišą galima vertinti kaip savo laikotarpio vaizdinį dokumentą. Tai ypač išraiškingi ir vizualūs politinio gyvenimo, kultūrinės veiklos, ekonominės situacijos liudininkai. Lietuviškajam šio laikotarpio plakatui būdingas lakonizmas ir muzikalumas (ypač kalbant apie kultūrinius – teatrui, muzikos įvykiams, parodoms skirtus darbus). Kitas dalykas – plakatuose, ir sukurtuose studentų, ir jų dėstytojų, ypač akivaizdus yra konceptualus sekimas naujausiomis laisvajame, Vakarų pasaulyje dominuojančiomis meno madomis ir tendencijomis. Net ir politiškai angažuotose kompozicijose, skirtose Komunistų partijai, olimpiadai Maskvoje ar eiliniam LTSR jubiliejui, galima atsekti tiesiogines pop ar op meno, minimalizmo įtakas. „Taikomojoje“ grafikoje sovietinis cenzorius leisdavo šiek tiek daugiau, nei kitose vaizduojamojo meno rūšyse.
Parodos eksponatus (visi jie yra iš VDA muziejaus kolekcijos) galima sugrupuoti į kelias dalis. Viena vertus, norėjosi atskleisti bendras tendencijas, plakato meno raidą XX amžiaus antrojoje pusėje (tegul ir per pedagoginį – Dailės instituto kontekstą). Iš kitos pusės, pačią parodą ypatingai inspiravo prieš kelis metus muziejaus rinkinius praturtinęs V. Kaušinio studentų (iš Dailės pedagogikos katedros) aštuntojo dešimtmečio diplominių darbų rinkinys, padovanotas ilgamečio dėstytojo ir vieno iš lietuviškojo plakato klasikų, artimųjų.
Atskirą segmentą sudaro pluoštas Jurgos Ivanauskaitės kompozicijų. Žymi rašytoja ir dailininkė, keliautoja, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė 1979–1985 metais studijavo grafiką tuometiniame Dailės institute ir specializavosi būtent plakato srityje. Jos studentiškuose darbuos žymu yra tai, kuo pasižymi savarankiška ir brandi jos kūryba – hipiškos psichodelikos atmosfera, gilus intelektualumas, keista lyrizmo ir ironijos dermė, dėmesys piešiniui kaip technikai ir išraiškos priemonei, spalvinis intensyvumas. Ar tai nėra būdinga lietuviškojo plakato mokyklai apskritai?
