„Šiandien akivaidzdžiai augant privataus ir institucinio kolekcionavimo mastui, o muziejams iš esmės keičiant savo veiklos strategijas aktualūs tampa kolekcionavimo kaip reiškinio tyrimai. Ypač – vertingiausių eksponatų kilmės, autentiškumo ir lietuviškosios tradicijos sąsajų su Vakarų Europos procesais klausimai.
Dauguma šiandien Lietuvos muziejuose esančių senosios Vakarų Europos dailės pavyzdžių yra atkeliavę iš buvusių dvarų, ten savo ruožtu atsidūrusių XIX a. vietinei bajorijai įsitraukus į visą Europą apėmusį kolekcionavimo vajų. Be galo išsilavinusi, daug laiko praleisdavusi užsienyje ir susipažinusi su naujausia meno literatūra Lietuvos diduomenė, rodos, turėjo visas sąlygas įsigyti ne tik klasikiniais laikomų autorių, tokių kaip Tizianas, Rembrandtas, François Boucher, Jacques Louis Davidas darbus, bet ir meno laiko maištininkų, pvz. impresionistų, kūrinius. Ir vis dėlto pastarųjų Lietuvos kolekcijose beveik nebuvo, lygiai kaip ir nebuvo ispanų bei ankstyvųjų, t. y. XIII-XV a. italų paveikslų, nors dėl jų vertės Europoje jau ilgą laiką niekam nekilo abejonių. Akivaizdu, kad to meto mūsų kolekcininkų skonį ir pasirinkimus veikė ne tik visuotinės mados, bet ir specifinė to meto Lietuvos politinė, kultūrinė bei ekonominė situacija. Šiems klausimams aptarti ir bus skiriamos dvi paskaitos.
Pirmojoje bus nušviečiamos ir palyginamos XIX a. kolekcionavimo tendencijos Lietuvoje ir Vakarų Europoje bei paaiškinama kodėl ir kaip keitėsi vietinių kolekcininkų skonis. Antrojoje daugiau dėmesio skiriama XIX a. meno rinkos klausimams – aiškinama, kurios šalys, kada ir kodėl tapdavo pagrindiniais meno šaltiniais Lietuvos kolekcininkams bei kokios buvo galimybės įsigyti aukšto lygio meno kūrinių Lietuvoje.“
