„Ką tik buvo sušauktas skubus Zuikių susirinkimas. Visas miškas ūžė ne tik nuo dienos linksmybių, bet ir bičių avilį menančio zuikių dūzgesio. Zuikių mintys dūzgė, dūzgė, kol sudūzgė štai ką:
– Bičiuliai, mūsų miške tikrai trūksta dūzgesio!
– Mūsų miške tikrai trūksta vaikų juoko!
– Ir jų minčių!
– Čia labai trūksta lopšinių…
– Ir pasakų!
– Sukurkime Dangaus kino teatrą!
– Kokia mintis!!!
– Sukviesime daug vaikų, sugulsime ant žolės, užsimerksime…
– Garsiai suskaičiavę iki trijų, at -si -merk-si-me ir stebėsime, kokį kiną mums tą dieną bus paruošęs dangaus ekranas debesimis!
– Aha, kiekvienas galės papasakoti, kokią istoriją jam seka dangus…
– O gal geriau pastatykime vaikams avilį!?
– Mes gi norime prisijaukinti ne bites, o vaikus!
– Būtent! Pabandysiu papasakoti debesimis. Žiū, kairėje matote būsimą mūsų aviliuką. Jame gyvena keturi Pasaksukiai. Ypatingi aviliuko gyventojai, kurie ne tik į avilį neša pasakas, jas išsuka, kviečia jomis pasigardžiuoti vaikus, bet jas ir segėja, kad žmonių atmintis jų neišvoktų. Kiekvienų metų vasarą į avilį sunešamas pasakos derlius, o rudenį – išsukamas. Pasaksukių darbas išties ypatingas ir reikalaujantis didelio kruopštumo, atsidavimo ir kantrybės, nes norint išsukti pačią skaniausią pasaką, ja visų pirma reikia pasirūpinti.
– Ei, bet jis baltas!!! Kai ateis žiema ir žemę dangus apibarstys snaigėmis, jis po jomis susilies ir vaikams taps nematomas… Kaip vaikai žinos, kur jis yra?
– Juk kelią į aviliuką galime nupėduoti!
– O kas jeigu pusnys bus gilios, o mūsų pėdos – per mažos?
Tyla.
– Tuomet mes galime aviliuką nuspalvinti ryškiausiomis spalvomis! Jis tikrai bus matomas net iš kitos planetos!
– O kaip kvepia išsuktas Pasaksukių medus?
– Išmintimi, šiluma ir dar didesne meile.
– Oooo, žiūrėkit! Aš matau, kad aviliukas turi kojas!
– Taip, jis labai mėgsta keliauti ir savo šeimininkus džiuginti naujomis pažintimis su pasaulio vaikais.
– Jis keliauja?
-Taip, jis niekad nestovi vietoje. Štai čia yra aviliuko kelionės žemėlapis. Rožine spalva pažymėtos vietos, kuriose jis jau lankėsi, o violetine – kurioje dar lankysis.
– Oho…
– O paragavus Pasaksukių derliaus skauda pilvuką?
– Nebent iš juoko.“

Ir sukilo zuikiai, ir pasklido po mišką džiugi žinia: PASAKŲ AVILIO ATIDARYTUVĖS!!!

Ar aš tai ką tik pats pasakiau? Garsiai? Gal ne. Tikiuosi ne. Juk čia paslaptis. Mirkt.
Z.P.Uikis“
Pasaksukių avilys – gyvai garsinamų ir animuojamų pasakų namai, kuriuose kiekvienais metais išsukama po naują pasaką. Koks šių metų Pasaksukių derlius?  Eduardo Mieželaičio eiliuota pasaka „Zuikis Puikis“.

P.s: Zuikiai nemelavo! Pasaksukių avilys – namai, kuriuose kvepia pasakomis ir meile.