Kiekvienas, apsilankęs M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje Druskininkuose pastebi didžiajame namelio kambaryje prie sienos prisegtą lapelį, kuriame surašyta, kuris iš Mikalojaus Konstantino brolių ir seserų kurią valandą skambindavo pianinu. Nuo ankstyvo ryto per visa dieną namuose nuolat skambėdavo muzika, o vakaro valandos būdavo skirtos vyriausiajam broliui, kompozitoriui. Mikalojui Konstantinui pradėjus improvizuoti, sode prie namų susirinkdavo darbus užbaigę šeiminykšiai, šeimos draugai ir kaimynai. Šiuos vakarus labai vaizdingai savo prisiminimuose įamžino jauniausioji kompozitoriaus sesuo Jadvyga Čiurlionytė: „Saulė lyg nuskęsta žemės gilumon ir atsiunčia žemei tokią tamsią melsvą skraistę, o su ja ir ilgesingą tylą… Tada suskamba pianinas, širdis pradeda skubėti, jos ritmas susilieja su skambančiu pro atvirą langą ritmu”. 
Ši, kompozitoriaus sukurta, tradicija buvo atgaivinta ir pradėta tęsti 1965 metais, praėjus vos porai metų nuo memorialinių namų Druskininkuose įkūrimo. Ir taip kasmet čia vakarėjant ant tos pačios obelų sodo pievos, pro langą sklindančios fortepijono muzikos garsai pinasi su paukščių balsais, vėjelio kedenamų medžių šakų šnabždesiu, kitais gamtos ir miesto garsais, taip sukuriant unikalią, į nieką nepanašią muzikinio patyrimo aurą.