Tai – dar ne opera ar spektaklis, ne performanso menas ar kinas. Vis dėlto tokia muzika jau peržengia įprasto kūrinio ar koncerto ribas. Besijungdama su kitomis medijomis, meno kryptimis, dažnai naudodama neįprastas kūrybines praktikas, ji trina įvairias ribas, dažnai įsiverždama į tarpdisciplininio meno lauką, balansuodama ant kategorijų briaunų ar kurdama naujus reiškinius.

Festivalyje pristatomose programose performatyvumas – kaip raiškos būdas, kūrinio forma, muziką papildančios medijos, gal net savita ir dar neįvardyta žanrinė kryptis arba, tiesiog, kitoks nei įprasta santykis su publika. Kaip bebūtų, tai sąmoningai pasirinktas kelias realizuoti kūrinio idėją. Pasirinktos priemonės nėra atsitiktinės – jos kuria tam tikras prasmes, papildo įvairiais kontekstais, o muziką dažnu atveju lydi koks nors reginys ar veiksmas. Kiekvienas elementas ar jų junginys – tai klausytoją naviguojančios reikšmės, vedančios kūrinio suvokimo ir paveikaus jo išgyvenimo link.