odis „sirenos“ savo prigimtimi yra dviprasmis. Sirenos ir gelbėja, ir žudo. Sirena – tai šaižus signalas, įspėjantis apie pavojų, bet kartu tai ir mitologinė paukščiažmogė būtybė, viliojanti peržengti ribą. Toks yra ir festivalis – jis ir įspėja apie tai, ką įžvelgiame keliant pavojų mūsų visuomenei, ir vilioja žengti į meno pasaulį. 

Kadangi gyvename spektaklio visuomenėje, kurioje nuolat kyla vienas už kitą garsesni skandalai, mums svarbu kurti festivalį kaip reiškinį, ne dirbtinai įjungiantį sirenų aliarmą, o iš tikrųjų išmušantį iš kasdienės rutinos, tampantį unikaliu, brandinančiu pokytį ir kaip gyvas teatrinis įvykis ištinkantį kiekvieną jame atsidūrusį. 

Ar festivaliui pakanka pristatyti įdomiausius šiuolaikinius kūrinius, ar jo genetiniame kode vis dėlto būtina išlaikyti pasaulio, kokį jį pažįstame, virsmo paieškos motyvą, užčiuopti gyvą dabarties nervą? Kaip kultūrinėje ir socialinėje terpėje egzistuojantis reiškinys, festivalis pirmiausia turi siekti tapti įvykiu – čia slypi ir žodyje „festivalis“ užkoduotas šventės motyvas, ir tam tikras gyvo proceso, įvykiškumo, pasakojimo elementas, projektuojantis festivalį ne kaip tašką plokštumoje, o veikiau praėjusį ir ateinantį laiką jungiančią kreivę.