„Jaučiuosi savam kailyje“, „neriuosi iš kailio“ – šie posakiai tampa spektaklio „kailis“ ašimi, kviečiančia susimąstyti apie kūnišką tapatybę, virsmus ir slinktį tarp būsenų.

Spektaklis tyrinėja judesio prasmes, ieškodamas ne racionalumo, o intuicijos įgalinimo. Per judesį bandoma išsiaiškinti, kokios temos slypi mūsų kūne ir apie ką dažnai susimąstome. Tai kvietimas žiūrovui stebėti ne tiek protu, kiek pojūčiais – tarsi kuriant asmeninę psichologinę refleksiją. 

Racionaliame, struktūruotame pasaulyje intuicija dažnai atsiduria paraštėse. Tačiau šiame kūrinyje pagrindiniu veikėju tampa pats judesys – jis veikia kaip kryptis, nuojauta, žemėlapis į tai, ką išgyvename, ką prisimename, kas mumyse išlieka.

Kūnas saugo asmeninius ir kolektyvinius išgyvenimus, kurie čia ima judėti, kvėpuoti, įgauti pavidalą. Spektaklyje matome nėrimo elementą, kuris tampa ne tik vaizdiniu, bet ir veikimo principu – kaip ritmas, kaip nusiraminimo būdas, kaip instinktyvus veiksmas neapibrėžtumą paversti kažkuo apčiuopiamu.

„kailis“ nesiūlo atsakymų. Jis tik siūlo būti, stebėti, įsiklausyti. Ir galbūt – prisiminti tai, ką kūnas visada žinojo. 

Spektaklio sklaidą Lietuvoje finansuoja Lietuvos kultūros taryba